The Hunter

Diskusijos

0

Šis albumas yra įdomus tuo, jog jis išleidimo metais buvo labai palankiai vertinamas kritikų, bet panašu, jog su laiku susigulėjo nuomonė, jog šis albumas yra viena silpnesnių Mastodon diskografijos grandžių. Ir turbūt turėčiau sutikti. Šio albumo pirmtakas Crack The Skye yra vienas mano mėgstamiausių modernaus progroko/progmetalio darbų. Ir stilistiškai šis albumas tikrai skamba panašiai kaip ir Crack The Skye, tačiau dainų struktūra rodo posūkį link kompaktiškesnio sunkaus roko su progmetalio prieskoniu. Ir tas vėliau įsitvirtino Once More Round The Sun albume, kuris, ko gero, dar mažiau progresyvus yra nei The Hunter. Taigi, The Hunter gaunasi pereinamasis albumas Mastodon diskografijoje. Bet vat būtent tas pereinamumas man labiausiai ir kliuva. Atrodo, dainos galėtų turėti potencialo būti stipriais sunkaus roko hitais, kokiais buvo High Road ar The Motherload ar Chimes at Midnight iš Once More Round The Sun, bet tas sudėtingas skambesys ir klampi produkcija trukdo tam. Ganėtinai skambios, mano galva, tėra dvi dainos albume: Curl of the Burl ir Dry Bone Valley. Nu gal dar Black Tongue, bet jau pusėtinai. Bet ir iš prog'o pozicijų šitas albumas nelabai tipinis, nes galbūt skambesys kompleksiškas, bet jis į nieką neveda – dainos galėtų būti ilgesnės. Tokios dainos kaip Blasteroid gaunasi vos ne kaip prog-punk'as, kas skamba kaip oksimoronas, bet imant domėn dainos trumpumą, trankumą, bet ir skambesio sudėtingumą, tai geresnio apibūdinimo turbūt ir nerasi. 

Yra dainų, kurių aš albume išvis nelabai mėgstu (tiesiog toleruoju). Tai Octopus Has No Friends, kurioje man vokalai nepatinka, ir Creature Lives, kuri mane stačiai nuvilia po gan eksperimentinės spacy įžangos su sintezatoriais, kai transformuojasi į gan lėtą ir beskonę baladę. Na taip pat ir The Hunter – titulinė daina nėra įspūdinga baladė. Apskritai, ramesnės dainos nėra Mastodon specializacija. Nors šiame albume yra ir išimtis: The Sparrow atmosferiškas numeris yra vienas mano mėgstamiausių albume, puikiai tinka paskutinei pozicijai.

Kadangi albume yra 13 dainų, tai natūraliai yra keli numeriai, kurie nors ir yra neblogi ir stiprūs, tačiau neišryškėja kontekste: Bedazzled Fingernails, All The Heavy Lifting, Blasteroid, galbūt net Stargasm. Nors štai Stargasm labai jau tiktų į Crack The Skye albumą dėl savo skambesio, dėl to tai viena mėgstamesnių dainų albume. Spectrelight, tuo tarpu, yra geras anonsas prieš Once More Round The Sun albumą – stiprus, ryškus sunkaus roko skambesys. Nu ir man, kaip minėjau, tie ryškesni gabalai Curl of the Burl ir Dry Bone Valley, yra vieni mėgstamiausių momentų albume. Curl of the Burl turi labai riebų gitaros rifą ir skambų priedainį, kai išgirsti, sunku išmest iš galvos. O ir būgnavimas intensyvus toje dainoje. Dry Bone Valley visiškai vežantis, greitas, dinamiškas gabaliukas, kuris albume ypač gerai veikia kaip atgaiva po The Hunter nykumos. 

Anksčiau gal albumui būčiau rašęs 8-etą, nes jis man buvo geras, bet ne tas, kurį rinkčiausi klausytis tiesiog malonumui. Dabar vis tik prisijaukinau didžiąją dalį albumo dainų ir nepaisant tų kelių prėskų numerių būčiau linkęs pakelti balą iki 9-eto su minusu. Nors mano akyse šis albumas silpnesnis nei jo pirmtakas (ir gerokai) ir taip pat nei jo įpėdinis (nors čia skirtumas mažesnis), bet jis vis tiek yra veiksmo kupinas ir net keistai žavingas dėl jau aptarto konflikto tarp progresyvumo ir kompaktiškumo.