patinka man teatrai,vaidinimai kuriuose buvau labai patiko,tik kad ne taip jau ir daznai pasitaiko ten apsilankyt ;]

noreciau pati waidint,bet nespeju,nes shokiajs uzhsiemus... bet man patinka tai,kad shokant taip pat reikia waidybos ir galima ishreikshti sawe. tai tox tas mano teatras shejp kaj turiu laiko ir noro nuwarau i koki muzikini teatra ir paweizu wiena, kita spektakli.. nors manau jaunimo shirdis labiau wirpina ne gywu aktoriu waidyba tiesiai priesh tawo akis, bet tai, kas seniaj nufilmuota ir sumontuota kine... nu cia dar swarstyt galima.. njum nzn ka bepasakyt... p

G.Ivanauskas: visi darbai eina kaip iš pypkės, nes tikiu savim

Šiandien, stebint kai kuriuos savo karjerą pradedančius jaunus menininkus, aksioma, bylojanti, kad lietuviai kūrybinių laimėjimų srityje skuba lėtai, subliūkšta. Gytis Ivanauskas - populiarus aktorius ir šokėjas, daugiau nei prieš metus įkūręs savo vardo teatrą, gali pagrįstai didžiuotis kūrybiniais rezultatais.

Savame teatre debiutavęs kaip režisierius ir choreografas, ambicingas šokėjas mielai sutiko papasakoti apie savo kūrybinius kelius, tačiau į kalbas apie meilę, automobilius ir pinigus nesileido.
Reklama




- Gyti, kodėl pasirinkote būtent tokį gyvenimo kelią?

- Ukmergės mokykloje baigęs 10 klasių, išvažiavau studijuoti į K.Čiurlionio menų mokyklą. Baigęs ją įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Pasimokęs supratau, kad man nereikia jokių tiksliųjų mokslų. Po trijų mėnesių studijas mečiau ir išėjau dirbi į televiziją.

Kadangi labai gerai mokėjau anglų kalbą, verčiau įvairius filmus, muilo operas, serialus. Bandydamas kaip nors išsilaikyti Lietuvos sostinėje, įstojau į Lietuvos muzikos akademiją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Teatro ir kino fakultetą. Čia ir supratau, ko noriu iš gyvenimo.

Dar būdamas šios akademijos studentu sukūriau kelias nuotaikingas šokio kompozicijas drauge su bendrakurse Brigita Urbietyte, o kaip scenografas debiutavau Gintaro Varno spektaklyje „Švyturys“.

- Kada ir kaip debiutavai kaip režisierius?

- Režisieriumi savęs nevadinu ir net nepretenduoju juo būti. Man įdomesni kiti dalykai. Bet atsakingu žmogumi už spektaklius tapau nuo tada, kai atsirado Gyčio Ivanausko teatras, kai sukūrėme pirmąjį mūsų šokio spektaklį „Praba“.

- Kodėl teatrą pavadinai savo vardu?

- Prieš įkurdamas teatrą vaidinau ne viename spektaklyje, taigi žiūrovai mane jau pažinojo kaip aktorių ir šokėją. Būtų kvaila, jei teatrą būtume pavadinę, pavyzdžiui, „Du pingvinai“. Gal ir būtų linksma... Tie, kurie matė mane vaidinantį scenoje, jau žinos, kad tai yra tas pats žmogus, o ne du pingvinai (juokiasi).

- Minėjai, kad teko darbuotis televizijoje. Kaip manai, aktoriams ten vieta?

- Aktorius sutvertas vaidinti, todėl asmeniškai man nėra jokio skirtumo, kur aktorius dirba - teatre ar televizijoje. Jei žmogus gerai jaučiasi, kaip aš sakau yra „savo batuose“, tuomet ir rezultatas akivaizdus. Bet turiu pripažinti, kad nemažai aktorių, išėję dirbti į televiziją, atrodo tiesiog apgailėtinai. Kitas klausimas: o ką daryti, jei teatre nėra vietos?

- Kodėl pasirinkote šokio žanrą?

- Šokių spektaklius pradėjau kurti dar akademijoje, nes man to labai trūko. Judesį suprantu ir žinau, ką juo noriu pasakyti. Man norisi „įnešti“ naują skonį ir kvapą į Lietuvos choreografijos nišą, nes, mano galva, šokio samprata Lietuvoje yra labai siaura. Čia, Lietuvoje, norisi įvairiapusiškesnės šokio išraiškos ir formos.

- Kuris vaidmuo artimesnis - režisieriaus, aktoriaus ar šokėjo?

- Net nežinau. Mano specialybė yra aktorius-šokėjas. Ją pasirinkau būtent dėl to, kad galėčiau ir šokti, ir vaidinti. Kam daryti vieną dalyką, jei profesionaliai galiu daryti du? Tikrai negaliu pasakyti, kuris vaidmuo man mielesnis. Visi darbai, kuriuos dirbu, man yra malonūs. Kai tikiu pats savimi ir tiki kiti, visi darbai eina kaip iš pypkės.

- Kaip esate vertinamas kitų menininkų?

- Įvairiai. Vieni gali ateiti ir pasakyti, kaip aš tave myliu, kaip džiaugiuosi dėl to, ką tu darai. Kiti - reikšmingai nutylėti arba išdėti į šuns dienas. Mūsų teatro uždavinys - nešti gėrį ir grožį, todėl nebekreipiu dėmesio, kas kam nepatinka. Juk visiems žmonėms neįtiksi, bet mes turime savo žiūrovą ir tuo labai džiaugiamės.

- Kas įkvėpia kurti spektaklius?

- Muzika. Tik jos dėka spektakliai gimsta būtent tokie, kokie jie yra. Spektaklyje „Aš tave labai myliu“ pagrindinė tema - aktorių prisiminimai ir ištraukos iš vaikystės. Vaikiško tikrumo, nesuvaidintos emocijos, nesuvaidinto jausmo išraiška. Ir pavadinimas atsirado toks todėl, kad vaikas gali tiesiog pasakyti - aš tave labai myliu, o suaugęs žmogus, užsiauginęs didžiulę ir storą žievę, jau nebedrįsta to padaryti.

- Ką pirmiausia padarėte atsisėdęs į režisieriaus kėdę?

- Oi... Dabar labai sunku pasakyti. Siekiau nuo pat pirmųjų dienų, kad šokantys aktoriai jaustų nešokančius, ir atvirkščiai. Regis, pavyksta.

- Kas labiausiai stebina teatro virtuvėje?

- Pyktis, pavydas ir skleidžiama bloga energija. Kol nesusiduri su tuo tiesiogiai, nesupranti, kad taip gali būti. Pasirodo, gali. Todėl mano didžiausias noras, kad mano teatre būtų jauku ir gera visiems.

- Ar būna akimirkų, kai šmėsteli mintis: „Dieve mano, kur aš esu ir ką aš čia veikiu“?

- Aišku, būna. Kartais net savęs klausiu „O kas aš esu?“ - Kai būna sunku, ar nesinori visko mesti?

- Ne, nes pamesčiau pats save.

- Kas dar, be teatro, teikia malonumą?

- Malonumų yra daug ir įvairių. Tai dažnai priklauso nuo nuotaikos ar kūno poreikių. Kartais užtenka tiesiog plytelės šokolado.

- Koks svarbiausias ir reikšmingiausias įvykis jūsų gyvenime?

- Reikšmingų įvykių buvo daug, bet niekada negali žinoti, kuris iš jų yra reikšmingiausias. Galbūt jis dar tik laukia?

- Ar yra dalykų, kurių gyvenime niekada negalėtumėt nepadaryti?

- Neaaa... Teatras - didžiulė improvizacija, kurios dėka galiu padaryti viską, ką tik sugebu sumąstyti. Tai, ką darau, darau užtikrintai - tikiu savimi ir tikiu tais, kurie dirba kartu, myliu juos ir gerbiu.

- O kaip su bohema?

- Nesuprantu, ir tiesą sakant, niekada nesupratau, kas yra „bohemiškas“. Aš gyvenu taip, kaip noriu. Jei tai yra „bohema“, tada taip, aš esu bohemiško būdo gerbėjas.

- Ar lengvai leidžiatės į avantiūras?

- O teatro įkūrimas - ne avantiūra? Man patinka iššūkiai ir išbandymai. Esu stiprus, todėl ir avantiūrų nebijau.

- Ar galite rėžti tiesą į akis?

- Galiu, nes neturiu ko slėpti. Jei pašnekovas protingas - atskirs tiesos sakymą nuo įžeidimo.

- Apie pinigus kalbėti nepanorote, bet vis dėlto smalsu, kiek gali uždirbti režisierius, aktorius ir šokėjas?

- Galiu pasakyti tik tiek, kad teatras yra mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Pavadinimas uždarbio neatneša - darbas jį suteikia. Dirbu daug, todėl ir uždirbu tiek, kad galėčiau save palepinti, padėti mamai, draugams ir senutei prie Katedros.

https://whatson.delfi.lt/archive/...php?i d=11976531

Va tokių žmonių, tokių menininkų ir reikia Lietuvai. Ir tikrai labai džiugu, kad jų atsiranda. Ir užsienį kartais pavyksta nustebinti ne tik nusikaltimais.

Na as senokai buvau teatre.Na siaip man teatras patynka , bet pati vaidinti nemoku. Nors taip sakydavo dramos mokytoja. Et kaip as ant jos pykdavau , bet zadu pameginti dar vaidinti tik si karta labiau pasitikesiu savimi ir tikesiu tuo ka darau.

neseniai buvau pagal Dostojevskio romana Varno pastatytame „Nusikaltimas ir bausmė“, tai sėdėjau prilipusi ir negalėjau atsigrožėti.. Ypač patiko pagrindinis aktorius Gytis Ivanauskas, tikrai vienas geriausiu mano kada nors matytu teatro aktorių mielai dar kartą pažiūrečiau šį spektaklį

o dar viena mano aistra tik einu arba i graudzias tragedija arba i kvailas komedijas.

O jeigu? nematai juk Tu jo

Dėkoju.Kaip matome,rankos nenukrito.

lankyti teatra> tai ir yra lankyti teatra... eiti i vieta vadinama vaikų ir jaunimo teatras bei ten mokintis bei vaidint jis skaitomas būreliu taigi jis yra lankomas

Nesiruošiu prieš nieką teisintis.Diskusijos yra diskusijos,pateik savo argumentų,kodėl turėčiau manyt atvirkščiai.Prie ko čia intelektualūs?Apsifakyt ne man reikia,o tau.

O dėl 'lankyti teatrą' - niekas nesikabinėja.Sunku paaiškinti?

patikek...buvo geras

noras čia pavaidint oj oj oj kokie mes intelektualūs ir kaip me smėgstam profesionalų teatra bet nemėgstam mėgėjiško ir jaunimo ... apsifakyk velvet

Ką tai reiškia lankyti teatrą?

Kokiam teatre lankaisi? Kokie spektakliai patiko, kokie ne? Kodėl?

Patinka lankau teatra todel daznai einu i kitus spektakliuspaziureti kaip kiti juda scenoje, pasisemiu ideju

Negi niuekas nesilanko?

Neįsivaizduoju kaip turėtų atrodyt spektaklis pagal "Vizijas".

macernio? ir buvo toks? mmm kur vyko?

Tai neišprendžiamas klausimas. Būna visaip. Bet ir tų šabloninių, kaip sakai, juk kažkiek reikia. Kad eitum, atsirnktum, kas tikra, kad suprastum, pajaustum.
Ir kažin ar čia išvis įmanoma prieiti vieningos nuomonės.

Būna - gyveni gyveni,nieko negalvoji,reikia stoti - klinkt,suvaidini ir įstoji.Žinoma,gali būti ir sėkmės dalykas,gali būti ir tas aktorinis 'cinkelis'.Tokie didieji talentai.Būna - mokosi nuo vaikystės ir patampa šablonu.Būna per vidurį - kam papildoma medžiaga ne formuoja, o suteikia terpę save pateikti,taip sakant 'padruskina papipirina'.Visi tie šabloniniai - tai ne aktoriai,bent mano supratimu.Ir jie nekuria teatro,tik sudaro foną atsiskleisti 'didiesiems'.Nors čia jau,galbūt,reikia apibrėžti ir pačią teatro sąvoką.