11

Diskusijos

0

Na gerai, 2016 metais jausto nerealumo dabar aš jau nebejaučiu, ypač kai šį albumą įdedu į FW diskografijos kontekstą, kurį dabar labiau pažįstu. Jarzombek'o grojimo būgnais stilius tikrai agresyvesnis nei Zonder'io, tačiau Zonder'io subtilus, beveik džiazinis stilius man buvo prilipęs labiau. Pirmosios trys albumo dainos pakankamai gerai parodo, kad albumo stengtąsi neperspausti progresyvu, o sukurti daugiau galios. Deja, albumas yra perprodiusuotas, jei gerai suprantu — gitarų skambesys taip nušvarintas, kad nebėra tos galios, kokią tikėtasi išgauti. Kūrybine maniera grupė gal kažkiek bandė atkartoti Inside Out patirtį, su nušlifuotom ir neperkrautom, bet įsimintinom dainom. Tas iš dalies pavyko — Firefly tikrai yra tokia daina, kuri sužibėtų ir Inside Out albume (panašu, kad šį pastebėjimą padariau dar praeitame komentare). Desire, I Am, Into The Black, O Chloroform taip pat parašytos pagal less is more požiūrį. Vis dėlto, jei Inside Out albumas suprodiusuotas nuostabiai, šitame albume tos kompozicijos atsiskleidžia prasčiau. Šio albumo man neišeina sulyginti su pirmtaku FWX — nėra tokių kompozicinių šedevriukų su daug intrigos kaip River Wide Ocean Deep ir pan. Gerai, yra And Yet It Moves, tačiau mano simpatijos šiam kūriniui su metais vis labiau slopsta — yra įdomių momentų, bet vis nesusiriša man šio kūrinio momentai į vieną kūną, man jis kiek išbarstytas. Taigi, Firefly yra mano favoritas šiame albume, One Thousand Fires, Desire ir Lighthouse seka iš paskos. Balas krenta iki 8,5. Kadangi reikia suapvalinti, tai apvalinu šįkart į blogesnę pusę, lygindamas pažymį su Inside Out (kuriam suapvalinau į geresnę pusę). 8 balai. 

Absoliučiai nerealus albumas. Klausau dabar jo antrą kartą savo gyvenime. Po pirmo karto ryškiau į smegenis įsirėžė tik One Thousand Fires, Firefly ir And Yet it Moves, bet dabar pastebiu, kad visos dainos turi kažkokį specifiškumą, dėl kurio man jos patinka. Čia Fates Warning yra gan sunkūs, bet neužmetę į kampą sudėtingo struktūrizavimo (pvz.: And Yet it Moves). Fates Warning repertuare visada buvo pažymėtinas būgnininko ir bosisto duetas, kuris ir šiame albume ryškiai spindi. And Yet it Moves, be abejo, pats didžiausias ir daugiausiai potencialo turintis kūrinys, tačiau norisi paminėti ir kitus, kurie skamba labai labai įdomiai:

* One Thousand Fires priedainis ir praktiška visa Kneel and Obey skamba labai taip Black Sabbath-like. Greičiausiai vokalisto dėka, kurio balsas vietomis tikrai primena Ozzy.

* Firefly pagal skambesį yra daugiausiai asociacijų ir minčių kelianti daina šiame albume. Šį rifą norisi palyginti su šiuolaikine alternatyviojo roko kultūra, o tuo pačiu įvardyti, kad čia atgimsta tikrieji 90-ųjų Fates Warning, o dar kažkoks lengvas 80-ųjų sunkiojo metalo cinkelis čia pinasi. O dar ir gitaros solo labai gera.

* Desire melodija keistai melancholiška ir tai baisiai veža.

* Lighthouse yra pati pati viršūnė šiame albume — dievinu tokius kūrinius, kurie slenka lėtai, bet paslaptingai ir intriguojančiai, o galų gale išauga į kažką tokio, kas sujaukia visas smegenis. Nesvarbu, ar tai virtuoziškas instrumentų sprogimas, ar tai kažkas emocionaliai sukrečiančio, bet Lighthouse turi kažką tokio, kas po perklausos sujaukia visą sąmonę.

Žodž, nors po pirmo klausymo ir galimai neatidaus klausymo gali pasirodyti, kad šitas albumas yra gan sausokas sunkiojo metalo krovinys, iš tikro čia daug įvairovės, daug visko. Puiku, 10!