Sitas pavasariui labai tinka

Ko gi šiąnakt verkė stogas? –Gal jisai sapnavo slogą? –Ne! Tai Kovas ir VasarisTen ant stogo barėsi.O iš ryto šokinėjaTermometras išprotėjęs,Viena koja moja man:Bėk greičiau kieman!O kieme it miltuos šilta –Saulė vaikštinėja tiltu.Upėje ledų paradas –Pasiduoda Ledingradas.

Sniegas girtas kaip kaimynasTuoj prie pirštinių kabinas,Kvailas tartum manų košėKimba jis ir prie kaliošų.

Ką jis vapa, paklausykit,Vapa: paskutinį sykiNulipdyki BesmegenįIr paklausk, kaip jis gyvena.

Klausk, tegu prisipažįsta,Kur pabėgo jo vaikystė:Ar į šiaurų Sibirą?Ar į kiaurą kibirą?

Kur jis mokės, ko išmoko?Ar priklauso Sniego blokui?Tviska snaigė ant krūtinės –Ar nebus tik jis partinis?

Koks jo tikslas? Ko jis siekia?Ar jis veržiasi į priekį?O jei veržiasi į pirtį –Kuom svajoja būt ištirpęs?

Koks jo dvasinis pasaulis?Koks jo požiūris į saulę? –Ar jis su tais besmegeniais draugavo,Kurie kitados Žiemos rūmus šturmavo?

Šitaip ir anaip vapėjoSniegas, iš galvos išėjęs,Šaukė: – Būti ar nebūti! –Kol prižadino Žibutę.

Kai akis jinai pramerkė,Spruko jis į tamsią kertę,Kaip meškiukas suriaumojoIr į Vakar nurėpliojo.

Kaip aš kuriu         

O kuriu aš labai paprastai. Visų pirma su pilietine aistra išplėšiu iš aplinkos gabalą gyvenimiškos tikrovės ir ištirpinu ją nedideliame aliteracijos kiekyje. Gautą tirpalą sumaišau su metaforom ir simboliais, pagal skonį pridedu alegorijos, rečiau onomatopėjos. Vis ką supilu į savo pasaulėžiūros prizmę, užpilu liaudies šnekamąja kalba, suplaku ir pastatau ant kūrybinės ugnies. Dėl viso pikto įmetu vieną kitą paradoksą. Kai užverda – nukeliu ir ataušinu. Ataušusią kūrybą apibarstau sinonimais ir epitetais, kartais net palyginimais, po to supjaustau eilutėmis ir tvarkingai sudėlioju į siužetinius rėmus. Tada pasikinkau Pegasą ir nuvežu į kokią nors redakciją. Ten viską paima ir pasako: „Užsuk po savaitės“. Aš užsuku. Tada man viską grąžina ir sako: „Jei gali nekurti – nekurk“. Aš padėkoju, parvažiuoju ir vėl kuriu. Nes negaliu nekurti. Kai prikuriu labai daug – išnešu į kiemą, sukraunu į rietuvę, pasislėpęs už tvoros atrenku krūvą aštresnių satyrinių vaizdų ir pradedu skaudžiai pliekti praeivius. Nesvarbu – pažįstami ar nepažįstami, vis tiek man malonu.         

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979 

tekstai.lt

Vasara   (Pagal L. I. graviūrą „Kaip gražu miške“)   

Man vasarą miške patinka – Tiek daug visokių kirmėlių!

Ilgų gyvačių čia nestinga, Anei gražuolių siurbėlių.   

Štai lūšies viduriai išvirtę, Ten raitosi riebus žaltys,

Ir klaidžioja tarytum girtas Medžioklio sužeistas lokys.

Jei jam pakliūsi, drauge mielas, Tave jis dailiai sudraskys,

Ir pagiedos už tavo sielą Lakštingala Galvažudys.     

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Lietuvos Chuck'as

Geriau už Stand Up comedy ar TV show, kaip be tabu ar kakadu. Mėgstamiausias posakis ''aš neisiu ten kur jums yra geriau''