Kad jau prisiminiau Marduk‘us, noriu pasidalinti istorija, kaip su jais susipažinau. 2004-ais, kuomet NWOBHM jau kietai sėdėjo mano kepenyse ir thrashas Metallica bei Megadeth albumais jaukiai glaudėsi mano cd kolekcijoje, įsivaizdavau save kietu džiaga, kuris kaip lygus gali ginčytis su jaunesniais metalheadais apie visokią metalinę muziką. Turiu draugą Kėdainiuose, nors jau 5 metai kaip nesimatėme, bet per jį užsisakinėdavau cd tais metais ir kartu praleisdavome ne vieną sekmadienį gurkšnodami alutį ir klausydami jo metalo kolekciją. Kažkaip kalba pakrypo apie tai, kas kiekvienam mums yra „baisiausias“ klausytas atlikėjas. Pamenu, kad paminėjau Bathory, o Saulius paklausė, ar esu žiūrėjęs blekerių koncerto DVD, kad ir Marduk. Black metalas man dar buvo menkai žinomas, sakau, davai. Jis uždėjo Marduk - Funeral Marches and Warsongs, visai šviežią, anot jo, pamačiau kažkokius neadekvačius subjektus, užsispyrusius trūks-plyš nusisukti sau sprandus kol pašėlusiai brūžina gitaras, o vokalistas imituoja kūdros karalių. Pamaniau, kas per briedas, bet spoksau, gurkšnoju ir po kurio laiko nevalingai imu kinkuoti galvą į ritmą. Pasakysiu, nelengva užduotis, kai toks velniškas tempas dar ir neišlaistyti alaus. Vienžo, keistas grupės pavadinimas (kažkas susijęs su snukiu-morda) ir noras išlaikyti pozą, pakurstė mane, tad paprašiau draugo užsakyti man kokį nors jų cd, ir tai tapo Nightwing. Tai mano vienintelis Marduk albumas, kurį turiu. Manau laikas įsigyti Opus Nocturne arba Serpent Sermon, labiausiai įsimintinus jų darbus. Tada net negalėjau patikėti, kad 2015 ir 2018 matysiu juos gyvai ir netgi su Mortuusu sutrenksiu delnais. Štai kodėl Marduk man ir po šiai dienai lieka viena iš mėgstamiausių black metal grupių.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Brutualus black'as gali gyditi giliausias žaizdas, bent jau numalšiti skausmą. Dideliu garsu išplauni save iki pliko skeleto, kol nelieka nieko, kas tave sietų su šia diana, ir tada imi girdėti savo širdį, kuri muša į taktą su "Bloodtide". Tu gimsti iš naujo, be pykčiio, be pagiežos. Nori tik klykti, kad esi, ir esi kitoks, nei iš tavęs tikimasi.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Žiūrėjau GnR set'ą Back To The Beginning koncerte, man labai patiko, kad GnR cover'ino nemažai BS dainų iš vėlyvesnio periodo (ypač Never Say Die albumo), tai muzikavimas labai geras, bet Axl Rose balsas yra tiesiog neklausomas ((((
Parsitrenkiau iš Bolonijos, catch up'inu, ką praleidau:
1. Sveiki sugrįžę saliakelio ir stairway_to_hendrix. Visada malonu matyti tą pačią chebrą, su kurią interact'inai ir prieš dešimtmetį.
2. Kas ta Addison Rae?
3. Axl skamba baisiai, period.
net ir su geriausia garso kokybe dbr Axl labai keistai skamba. Is senu irasu jau reiktu kad AI atkurtu senesny Axl balsa, butu gerai bet visi pyktu kad netikras - kiek ten sake dbr 15 min kalbos uztenka kad atkurtu balsa
O dėl GNR, nors nebuvau, bet atsiliepimai kaip visada - vieni džiaugiasi, kad pamatė legendas, o kiti skundžiasi dėl visko - nuo blogos garso kokybės iki oro
Aš lėktuve iš Bolonijos kaip tik klausiau Dream Theater... visuomet rekomenduoja sugrįžti prie Falling Into Infinity. Kompoziciškai gal ne pats stipriausias, bet tiesiog ausiai mielas darbas. Arguably geriausias DT skambesys tame albume.
2025 m. liepos 12 d. 15:28:18
Kad jau prisiminiau Marduk‘us, noriu pasidalinti istorija, kaip su jais susipažinau. 2004-ais, kuomet NWOBHM jau kietai sėdėjo mano kepenyse ir thrashas Metallica bei Megadeth albumais jaukiai glaudėsi mano cd kolekcijoje, įsivaizdavau save kietu džiaga, kuris kaip lygus gali ginčytis su jaunesniais metalheadais apie visokią metalinę muziką. Turiu draugą Kėdainiuose, nors jau 5 metai kaip nesimatėme, bet per jį užsisakinėdavau cd tais metais ir kartu praleisdavome ne vieną sekmadienį gurkšnodami alutį ir klausydami jo metalo kolekciją. Kažkaip kalba pakrypo apie tai, kas kiekvienam mums yra „baisiausias“ klausytas atlikėjas. Pamenu, kad paminėjau Bathory, o Saulius paklausė, ar esu žiūrėjęs blekerių koncerto DVD, kad ir Marduk. Black metalas man dar buvo menkai žinomas, sakau, davai. Jis uždėjo Marduk - Funeral Marches and Warsongs, visai šviežią, anot jo, pamačiau kažkokius neadekvačius subjektus, užsispyrusius trūks-plyš nusisukti sau sprandus kol pašėlusiai brūžina gitaras, o vokalistas imituoja kūdros karalių. Pamaniau, kas per briedas, bet spoksau, gurkšnoju ir po kurio laiko nevalingai imu kinkuoti galvą į ritmą. Pasakysiu, nelengva užduotis, kai toks velniškas tempas dar ir neišlaistyti alaus. Vienžo, keistas grupės pavadinimas (kažkas susijęs su snukiu-morda) ir noras išlaikyti pozą, pakurstė mane, tad paprašiau draugo užsakyti man kokį nors jų cd, ir tai tapo Nightwing. Tai mano vienintelis Marduk albumas, kurį turiu. Manau laikas įsigyti Opus Nocturne arba Serpent Sermon, labiausiai įsimintinus jų darbus. Tada net negalėjau patikėti, kad 2015 ir 2018 matysiu juos gyvai ir netgi su Mortuusu sutrenksiu delnais. Štai kodėl Marduk man ir po šiai dienai lieka viena iš mėgstamiausių black metal grupių.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2015 m. liepos 27 d. 19:34:07
Brutualus black'as gali gyditi giliausias žaizdas, bent jau numalšiti skausmą. Dideliu garsu išplauni save iki pliko skeleto, kol nelieka nieko, kas tave sietų su šia diana, ir tada imi girdėti savo širdį, kuri muša į taktą su "Bloodtide". Tu gimsti iš naujo, be pykčiio, be pagiežos. Nori tik klykti, kad esi, ir esi kitoks, nei iš tavęs tikimasi.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly