kam jus tokie netolerantishki kitu nuomonei?. kodel uz kiekviena smulkmena ispejines reik?

Cock Sparrer – tai matyt pati žinomiausia ir populiariausia skinova grupe, populiari tiek tarp skinu, tiek ir panku gretose. Sunku juos apibrežti Oi! remuose, ju muzika apima ir griežta streetpunk ir lyriška roka. Taciau viskas nuo pradžiu...
Cock Sparrer anot ju paciu nera vien grupe, tai senu draugu grupe, kurie vienas kita pažista nuo vaikystes. Jie visi užaugo Rytu Londone, kur svarbiausi dalykai buvo futbolas ir rokas. Visi grupes nariai lanke ta pat mokykla ir sumaste 1972 ikurti grupe noredami groti koverius. Taciau laikui begant grupe igavo tiek patirties ir energijos, jog pradejo kurti savas dainas. Dainu tematika paprasta, apie kasdienybe ir apie žmones bei nuotykius susijusius su West Ham futbolo komandos palaikancia chebra. Sparrer’iai pradejo kilti, ju konceruose daugejo publikos. Juos netgi norejo “priglausti” pagarsejes Malcolm McLaren, taciau jis pasirinko kita chebra – Sex Pistols, Sparrer’iai, patikekit, del to visiškai nepyko.
Tuo metu situacija Jungtineje Karalysteje keitesi, viska sudrebino “Anarchy in the UK” išleidimas, muzikos kompanijos ieškojo grupiu skambanciu naujai, taigi atsirado šansas ir Cock Sparrer, sekme ju laike tiesiog už kampo. Taigi Sparrer’iai pasiraše kontrakta su Decca Records.
1977 metu liepa Cock Sparrer išleidžia pirmaji singla – Runnin’ Riot. Taciau singlas tepateko i paskutines chartu vietas ir grupe pradejo prarasti kompaniju pasitikejima – muzika pinigu daug neduoda, beto koks ivaizdis: nei plauku neišsidaže žaliai, nei grafkiu ausyse neprisivere. Decca Records atsisako Sparrer’iu po antrojo singlo – We Love You/Chip On Your Shoulder. Prasideda juodas metas grupes istorijoje, taciau nors ir sunkiai, bet jie konceruoja. Šiuo laiku gime žymios dainos – Working , Last Train To Dagenham.
Kita Sparrer’iu nesekmiu priežastis ta, kad tuometinis punk judejimas neprieme ju agresyviu dainu gimusiu iš ruscios Rytu Londono kasdienybes, futbolo riaušiu ir bedarbystes. Muzikos žurnalai ir kritikai nemego ju, ne ju manynu buvo atejes metas “new wave”, užteks gatvinio punk! Grupe išsiskyrste, taciau neiširo...
1980 metas Garry Bushell išleidžia Oi! rinkinuka itraukdamas rodos pamirštu Sparrer’iu gabala – Sunday Stripper. Gal tai, o gal kitos priežastys leme, kad grupe vel susibure ir nešiaip, o su naujom dainom ir nauja energija. Kuriamas naujas albumas, su žymiaja daina – England Belongs To Me (pradinis šios dainos variantas buvo – London Belngs To Me, taciau kompetentingu veikeju nuomone daina buvo nelabai “teisinga”). The White House studijoje irašomas naujas albumas – Shok Troops!
Pagaliau Sparrer’iai tapo laisvi nuo leidybiniu kompaniju ir leido butent ta ka norejo patys. Jie dainavo apie punk žlugima – Where Are They Now, apie nepasitikejima politikais, valdžia – Watch Your Back, apie sušikta terorizma – Secret Army, apie susidurimus su policija – Riot Squad.
Po naujojo albumo kito ir grupes sudetis: prisidejo pora nauju berniuku, kurie irašinejo 1984 perleista albuma – Runinn’ Riot. Tuo metu Sparrer’iai aktyviai koncertavo, tiek vietiniuose pubuose, tiek tokios vietose kaip 100 Club Londone. Aišku prasidejo gyvu koncertu irašu leidimas, daugybe rinkiniu papilde Cock Sparrer dainos, žodžiu panašu i grupes “aukso amžiu”.
Nors kai kurie grupes nariai išsibegiojo, atejo nauji, taciau visi išliko neišskiriamais biciuliais, kartais surengdami koncertus, bet reguliariu pasirodymu nebedare. Sparrer’iai mate, kad žmones važiavo i ju koncertus iš visos Europos, publika mintinai žinojo visas daians – Cock Sparrer’iai virto gyva legenda.
Cock Sparrer i aktyvia muzikine veikla grižo su albumais Guilty As Charged ir Two Monkeys. Jie grižo pire savo ištaku – vel pradejo aktyviai koncetuoti, ju naujos dainos ne kiek nenusileido ankstesnems. Kiekvienas ju koncertas tampa švente, minia kartu dainuoja kiekviena daina, o skambant Sunday Stripper visados atsiranda etatinis striperis.
Cock Sparrer buvo, yra ir visad bus.
Sudetis: Colin McFaull – vokalas, Steve Burgess – bosine gitara, Steve Bruce – bugnai, Mickey Beaufoy – gitara.

Business pradejo groti vienu metu kaip ir 4-Skins ir Last Resort. Ju dainas galima rasti daugelyje Oi! rinkiniu, ir daugelis pripažysta juos megiamiausia grupe.
Karta 1980 metais 4 biciuliai miela vasaros vakara gere alu, ir vienas iš ju – Steve Kent, kuris mokejo groti gitara pasiule pradeti grupe, groti drauge. Jis pažadejo savo draugui Martin Smith, jog išmokys ji groti bosine gitara: “tam tereikia tampyti viena styga, ir svarbiausia laiku sustoti”. Kitam biciuliui – Nick Cunningham irodinejo , kad “bugnai – tai paprasta, ten nieko nereikia moketi, svarbu garsiai juos trankyti ir tiek”. Ir galiausiai ketvirtas vaikinas – Micky Fitz pats pasisiule dainuot: “tai bus tikras punkrock, nesigailesite”. Didžiausia problema buvo ta, kad busimasis bugninkas Nick niekaip nenorejo sutikti grot, taciau po poros valandu alaus gerimo jis sutiko.
Po triju savaiciu Micky sugalvojo pavadinima – The Business, tai buvo populiarus priežodis Pietu Londone, o jau po puses metu, 1980 gruodi, jie atliko savo pirmaji pasirodyma Waterloo, kur prie ju prisikabino Lol Pryror, jis nusprende tapti grupes vadovu, tai yra visada grupe girdyti alum, kad jie kuo ilgiau grotu. Greitai jie išleido savo pirmaji albuma ir jau gegužes menesi grojo kartu su 4-Skins ir Last Resort.
Business buvo ir yra tikra skinhead grupe, bet jei ju paklaustum ka jie groja, Oi! ar Punk, jie atsakytu: “Koks skirtumas? Oi! – tai 1981 metu Punk”.
1981 metu rudeni Business kartu su 4-Skins kartu išleido albuma “Carry On Oi!”, kur buvo irašyta garsioji daina “Suburban Rebels”. Taciau tada jie kaip ir 4-Skins už ši albuma buvo tik apšmeižti spaudos. Neilgai trukus grupe paliko bosistas ir bugninkas. Micky surado kitus muzikantus, ir 1982 sausi jie koncertavo kartu su Blitz ir Peter And The Test Tube Babies Mancesteryje. Ir vel keiciasi Business sudetis. Jie išnaujo irašo keleta dainu ir išleidžia albuma “Suburban Rebels”.
1984 metais Lol Prypor isteige irašu kompanija “Syndicate Records”, kur pakviecia Business isirašineti..

Is tikruju tai taiklus pastebejimas...bent jau siauliuos yrs puikus pavyzdys, yra toks vienas nacizmui prijauciantis asmuo, kuris savo ispuolius pries zydus ar judaizma atlieka butent su tais tikraisiais skinais..kurie tom isimtims nepriklauso

bet kaip pastebejau lietuvoje skinai linke prie nacizmo labiau, nors aisku kaip ir kazhkas sake yra ir isimciu

Jų subkultūra aš nesidomiu, tačiau kiek teko susidurti- nesutikau piktybiškų. Ta maža Lietuvos vėliavėlė rankos šone, gražus akcentas.

nekenciu skinu.naikint tuos isgamas reikia.

Įdomu buvo paskaityti, nes daugybę gandų esu girdėjusi apie šią subkultūrą, o nieko tikslaus nežinojau

Skinai tai skinai, bet kai suzinojau, kad yra ir p**erastu skinu, kazkas tokio kaip fetisskinai ar gayskinai, tai nu ir nx.
Kazkoks bezpredelas ...

as manau, kad dabar yra daugybe neismaneliu, kurie gal nelabai zino kas tai yra.. as pati vaikstau su batais, panasiais i kerzus ir su kelnem, panasiom i kareiviskas, bet kazkodel sulaukiu nemazai pastebejimu, jog esu skine.. anekdotas.... juk prie stiliaus dar prisideda ir mastymas bei pasaulio suvokimas... siaip dabar supratimas apie skinus yra iskreiptas... isgirsta viena kita nekoki atsiliepima apie juos ir isivaizduoja, jog skinai - tai baisiausi chuliganai... nors aisku ju buna visokiu...as asmeniskai pazistu skinu, kurie yra geri zmones... juk visur buna isimciu..o siaip straipsnis tai labai idomus.

Radau viena straipsni internete apie skinheadus idomu suzinoti ka jus manote aoie juos, ju veikla, dabartine situacija

Skinhedai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Skinheadai)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Skinhedai, skinai, skustagalviai (iš anglų kalbos \"skin\" - oda, \"head\" - galva) yra bendras labai heterogeniškos jaunimo dominuojamos subkultūros pavadinimas. Juos vienija pirmiausia trumpai arba plikai skustos galvos bei apranga, ypač kerziniai batai. skinheadai visuomenėje dažniausiai tiesiogiai siejami su neonaciais, nors šis sutapatinimas nėra teisingas. Skinų subkultūra susikūrė Didžiojoje Britanijoje apie 1960-uosius metus.

Turinys [slėpti]
1 Istorija
2 Oi!
3 Skinheadų atšakos
4 Stilius
5 Nuorodos



[taisyti] Istorija
\"Skinhead\" sąvoka, angliškai reiškianti skustagalvis, atsirado XX a. 8-to dešimtmečio pradžioje, kai buvo paplitusios vyriškos ilgų plaukų šukuosenos. Ja buvo vadinamos trumpų plaukų šukuosenos, kai per plaukus matydavosi galvos oda.

Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Labiausiai yra paplitęs mitas, kad skinheadų subkultūra gimė Jamaikoje, tačiau judėjimas tebuvo įtakotas iš Jamaikos kilusių Rude Boy. O 1960-ųjų pradžioje išsivystė iš baltaodžių Didžiosios Britanijos dokų jaunimo, tarp kurių buvo paplitusi mada raitoti aptemptas kelnes (dažniausiai kokybiški, aptempti Levi‘s džinsai), kurias susegdavo petnešomis, mūvėti kaustytus batus (liaudyje vadinamais kerzais) ir skustis galvas beveik plikai. Tokia apranga buvo labai praktiška dirbant (o dažnai ir gatvės muštynėse), tačiau neturtingiems jaunuoliams tai taip pat atrodė madinga. Mėgstamiausia jų muzika buvo SKA, tačiau muzika nebuvo svarbiausias dalykas įtakojantis judėjimą, kas, beje, būdinga daugeliui šiuolaikinių neformalių jaunimo judėjimų. Iš pradžių tai net nebuvo judėjimas, tai buvo grupė jaunuolių, turėjusių savitą stilių ir mėgusių regi muzikos vakarėlius jamaikiečių klubuose ir susibūrimo vietose. Skinheadų pavadinimas jiems prilipo tik apie 1968 metus. Iki tol jie buvo vadinami „Hard Mods\". „Hard\" dėl to, kad iš tiesų buvo kieti vyručiai, o „Mods\" dėl to, kad, kaip ir pastarieji, mėgo kiek panašų aprangos stilių ir \"skuterius\", populiariausi buvo „Vespa\".

Atsiradus apibūdinimui „skinhead\" ir įstačius šio žodžio reikšmę į tam tikro judėjimo apibrėžimo rėmus, ėmė rastis pirmieji judėjimo pasekėjai, save vadinantys skinheadais. Taip 1969 metais prasidėjo auksinė skinų era. Priemiesčių ir darbininkų klasės gausiai gyvenamuose rajonuose ėmė rastis vis daugiau jaunų, savimi besididžiuojančių žmonių, pabrėžiančių savo klasę - darbininkų klasę, išaukštinantys ją ir kovojantys už ją. Daugėjo priemiesčio klubų, kur skambant regio ir SKA muzikai vakarus leisdavo įvairių rasių Jamaikos, Afrikos ir Anglijos darbininkų klasės jaunimas.

Auksinės eros metais didesnioji dalis skinų garsėjo kaip nuolat neramumus keliantys gatvės chuliganai.

Vėlyvaisiais 1960-aisiais skinų judėjimas įgavo politinį atspalvį. To priežastimi tapo įvairūs valdžios priimti įstatymai, dėl kurių iš buvusių kolonijų, naujai susiformavusių valstybių piliečiai plūstelėjo į Didžiają Britaniją - kilo didelis pasipriešinimas, ypač darbininkų klasės gretose. Būtent masinis kitataučių, ypač pakistaniečių, antplūdis į Jungtinę Karalystę kėlė grėsmę ir taip nelabai turtingai darbo rinkai, t.y. ėmė stipriai augti konkurencija darbo rinkoje. Darbo rinka tapo perpildyta atvykėlių, dėl to ėmė kilti neramumai. Skinheadai pradėjo organizuoti akcijas pavadinimu „paki-bashing\". Jų laisvalaikį papildė nauja \"pramoga\" - masinės muštynės su azijiečiais.

1970-ųjų viduryje skinheadų kultūra netikėtai atgimė, kai pasaulį grėsmingai sudrebino pankrokas ir „punk revoliucija\". Jaunimas ieškojo kažko naujo ir pikto. Nors futbolas buvo laisvalaikio praleidimo forma labiausiai paplitusi tarp viduriniosios klasės, kuri ir davė pradžią punk judėjimui, skinheadai patraukė į futbolo arenas ir pritraukė pavargusio nuo jiems grūdamo šlamšto viduriniosios klasės jaunimo. Skinheadais buvo jau ne vien darbininkų klasės jaunimas. Pasikeitė ir muzika. 1970-ųjų pankroko bumo metu užgimė naujas, paprastas ir piktas Oi! stilius. Net esant punkroko bumui, skinhedai neliko šešėly. Garsieji Sham69 savo kūryba kvietė skinheadus atgimti ir sugrįžti prie savo šaknų. Susikūrė tiek pankų, tiek skinų idėjas ir dvasią palaikančios punk-skinų grupės arba tiesiog chuliganai Cockney Rejects, The Business, Infa-Riot, The Screwdriver (tada dar nebuvo naciai) ir nemažai kitų, koncertavusių klubuose.

Chuliganizmas, nuolatinės masinės muštynės (ypač su turtingosios klases atstovais, tais pačiais pakistaniečiais, studentais, kartais net pankais) buvo būtent tai, kuo skinheadai 1970-ųjų viduryje ir pabaigoje skyrėsi (neskaitant išvaizdos) nuo pankų ir dėl ko susilaukė neigiamo visuomenės požiūrio į save.

Pankų laukinis maištas ir pankroko grupių keliami išpuoliai ėmė silpti ir visuomenei tapo neįdomūs ir varginantys gatvės šiukšlių keliami nemalonumai. Baigiantis 1970-iesiems ir prasidedant naujam dešimtmeciui, skinheadai susilaukė labai didelio žiniasklaidos, teisėsaugos, tuo pačiu ir visuomenės dėmesio. Vis labiau gausėjant imigrantų iš užsienio skaičiui, darbininkų klasės jaunimas buvo lengvai įtrauktas į politiką. Įsibėgėjus antrajai skinhead judėjimo bangai, buvo atversti pirmi juodieji puslapiai skinhead judėjime. Politika įsibrovė į gatvės subkultūros gyvenimą. Tai, kam prieštaravo ši iš tiesų išskirtinė subkultūra, ėmė ją valdyti. Vyraujant nacionalistinėms nuotaikoms, norinčioms įgauti vis didesnę galią ir sukelti kuo didesnį politinį šurmulį, skinheadais ėmė naudotis nacionalistinės partijos, pagrindinės buvo dvi - NF (National Front) ir BNP (British National Party). Politikams buvo labai naudingas skinheadų chuliganiškas įvaizdis ir gyvenimo būdas. Jų pagalba galima buvo kariauti su priešais žemiausiame sluoksnyje. Ėmė gausėti skinheadų smogikų būrių. Ėmė rastis ir pirmieji „trad skinai\", patys save taip vadinantys ir siekiantys išlikti ištikimi savo šaknims ir atsiriboti nuo politikos.

1980-ųjų pradžioje kartu su punk sprogimu į JAV persikėlė ir skinheadų judėjimas. JAV 1980-ųjų viduryje Niu Jorke atsirado SHARP (SkinHeads Against Racial Prejudice) judėjimas, nes situacija su žiniasklaidos skleidžiama informacija buvo tokia pat kaip Didžiojoje Britanijoje, taigi atsirado entuziastų, siekiančių išsaugoti skinheadų garbę ir tuo pačiu metu panaikinti neigiamą (kaip rasistų) įvaizdį, sukurtą tos pačios žiniasklaidos. Muzikinėje arenoje ėmė rastis pirmos SHARP‘u muzikinės grupės: Agnostic Front - JAV ir The Oppressed - DB. Pradžioje nedidelės SHARP‘u grupės neprilygo Nazi skinheadų armijai. Tačiau pamažu metams bėgant SHARP‘ų gretos didėjo. Jas netgi ėmė pildyti tradų gretos. Žinoma, tradai buvo linkę atsiriboti nuo politikos ir laikytis tikrojo skinheadų kelio ir gyvenimo budo. Tas atsiribojimas buvo labai svarbus, nes skinheadų judėjimas dar labiau skilo, atsiradus apie 1985-uosius metus nazi skinheadų priešpastatymui - Red-Skinams, geriau jie žinomi kaip RASH‘ai (Red Anarcho SkinHeads). Manoma, kad Red-Skinų judėjimui pradžią davė SHARP‘ai, bet sunku tiksliai nustatyti, nes šios kultūros istorija metraštininkams nelabai žinoma. Red-Skinai yra ne mažiau politizuotas judėjimas kaip Boneheadu (naują pavadinimą įgavę nazi-skinai). Taigi skinhead kultūra tapo labai spalvinga, skinheadas skinheadui tapo priešu, gatvėse virė košė ir trintis tiek tarpusavyje, tiek tarp kitų subkulturų, pvz., pankų. 1990-aisiais skinhead judėjimas dar labiau pagyvėjo, atėjus naujai ska muzikos bangai, skinheadų dar labiau padaugėjo, judėjimas išplito po visą pasaulį. Jis tapo vieningesnis tarp skinų, vis sėkmingiau kovojančių su naciais jų gretose, o taip pat ėmė rastis vis daugiau vienybės su pankais. Oi! ir alus vis labiau vienijo nuo nesutarimų ir politikos pavargusius berniukus. Sugriuvus tarybų sąjungai, kritus Berlyno sienai ir padaugėjus Europoje nepriklausomų demokratinių valstybių, jose, drauge su kitomis nepriklausomomis (ir ne tik) neformaliomis jaunimo organizacijomis, ėmė kurtis skinheadų būriai. Čia viskas pasikartojo, susikūrė tos pačios skinheadų grupės - tiek boneheadai, tiek redai, tiek judėjimui, o ne politikai ištikimi tradai.


[taisyti] Oi!
Oi! yra britų darbininkų klases slengo žodis (kalbos dalis - jaustukas), naudojamas atkreipti kieno nors demesi (lietuviškai butu - „ei\") arba išreikšti nuostaba. Toks šaukimas laikomas nemandagiu, bet tai nera ižeidimas. Pas mus \"Oi!\" žinomas kaip muzikos stiliaus pavadinimas. Tai pankroko muzikos sub-žanras, skambantis kiek paprašciau nei pankrokas, textais orientuotais i darbo žmoniu ir gatvės gyvenimo kasdienybė. Užgimes velyvaisias 1977-aisias suvienijo pankus ir skinus. Šis stilius dar vadintas ir vadinamas „Streetpunk\", „Reality-punk\", o veliau „Punk84\". Pati pavadinima „Oi!\", šis stilius įgavo 1980-aisias, taip ji pakrikštijo muzikos žurnalistas Gary Bushell, del dažno šio žodžio vartojamo tu laikų dainų tekstuose, o ypač priedainiuose. Pirmosios garsios, ir iki šiol žinomos, grupes buvo Cock Sparrer, Cockney Rejects, Angelic Upstarts, Slaughter and the Dogs, The Lurkers, Sham69 ir kt. Veliau pastaruju itakoje susikure tokios grupes, kaip The Business, Last Resort, 4-skins, Combat84, Infa-Riot ir kt. Del to, kad daugelis skinheadu buvo sekmingai verbuojami rasistinių organizacijų, kaip kad National Front Didžiojoje Britanijoje, daugelio žmonių, istorijos ir muzikos „specialistu\" \"Oi\"! yra klaidingai vertinamas kaip rasistų muzika. Taciau nei viena iš pirmųjų originaliojo \"Oi!\" stiliaus grupiu nebuvo rasistinė. Na gal atrastume viena išimti: Screwdriver. Nors šios grupes ankstyvieji irašai yra ne kas kita kaip klasikinis \"Oi!\", tačiau 1980-uju vidury, prie grupes prisidejus Ian‘ui Stuart‘ui Donaldson‘ui ir pasikeitus sudečiai, Screwdriver sukūrė nedidelę, bet stabilią neo-nazi roko muzkos scena. Skambesys gal ir buvo kaip tikro Oi!, taciau tekstai ir dvasia gerokai atitolo nuo punk ir klasikinio \"Oi!\". Atsirado dar daugiau grupių ir šis stilius gavo pavadinima R.A.C - rock against communism. Ankstesni grupės Screwdriver nariai atsiribojo nuo Stuarto veiklos. O tokios grupes, kaip 4-skins, The Busines ir Last Resort, pasmerkė rasizmą ir bet kokias jo formas, po žiauriu, dažnai vykusiu muštyniu tarp politiškai spaudžiamu skinheadu ir azijiečių. Šiai dienai \"Oi!\" savo tevyneje siek tiek prarades populiarumą, bet vis naujos scenos kuriasi Europoje, Japonijoje ir Šiaures Amerikoje. JAV ankstyvais 1980-aisias Oi! fenomena atstojo hardcore muzikos bumas. Kitokiu skambesiu, bet ta pacia gatves dvasia groti pradejo Black Flag, Iron Cross, SS Decontrol ir Agnostic Front. Dabar šis stilius geriau žinomas streetcore pavadinimu. Apie 1990-uosius, scenos senbuviai ir \"Oi!\" naujokai atgaivino stiliu ir emesi veiklos, norint kuo labiau atitolinti \"Oi!\" nuo neigiamos visuomenes nuomones ir rasizmo. Šiai dienai sekmingiausiai šia muzika groja: The Templars, the Wretched Ones, Those Unknown, the Lager Lads, Oxymoron ir Los Fastidios.


[taisyti] Skinheadų atšakos
Nazi-skinai, Rasistai arba WP Skinheadai - gausiai paplitusi atskira skinheadų judejimo šaka; geriausiai iš ju žinoma neoficiali „sekta\" - \"Hammerskins\" iš JAV. Ne nazi skinheadų jie vadinami boneheadais. Beje, labiausiai visuomenėje paplitusi nuomonė, kad visi skinai yra paaugliai, savo maišto forma pasirenkantys rasizmą.

Red-skinai arba RASH‘ai (Red Anarcho SkinHeads) - kairiųjų pažiūrų skinheadai (daugiausia - komunistai ar anarchistai). Pagal politines pažiūras visiškai priešingi nazi-skinams, tačiau labai politiški ir kai kuriose šalyse sukelia ne mažiau nemalonumų nei nazi-skinai.

Anti-rasistai - SHARP‘ai (Skinheads Against Racial Prejudice), ypač priešiškai nusiteikę nazi-skinheadų ir jų skleidžiamo rasizmo atžvilgiu, taip pat atlieka kilmingą misiją - pakeisti masinės žiniasklaidos paskleistą mitą, kad skinheadai yra rasistų ir žiaurių nacionalistų subkultūra. Jie netgi turi isteigę keletą viešųjų istaigų savo veiklai plėsti įvairiose šalyse. Jų apolitiškais nepavadinsi, bet ju veikla tikrai kilni.

Apolitiniai - Tradiciniai skinai, dar vadinami „Tradais\" ir kartais „Rude Boy\", prisilaiko tradicinių skinheadų pažiurų, pilnai atsiriboja nuo politikos (netgi ją smerkia), arba, tiksliau apibūdinus, smerkia valdžią ir jos vykdomą politiką, nepripažįsta nazi-skinheadų ir kovoja su jais.

Gay Skinai turi mažai bendro su skinhead judejimu, išskyrus tai, kad jie atrodo kaip skinhedai, nes jiems tai atrodo seksualu. Ir, kas be ko, nesvetimas jiems ir abejingumas moterims.

Oi! Skinai - vargu, ar galima išskirti kaip atskirą judejimą, nes \"Oi!\" skinheadų gausu ir tarp SHARP‘ų, ir tarp Trad‘ų. Jie tiesiog garbina \"Oi!\" muzikos skambesi ir alų.


[taisyti] Stilius
Na kaip ir bet kurios subkulturos nariai, skinheadai išsiskiria savo išvaizda. Dažnai pedantiškai preciziška. Stilius labai nedaug panašus i panku, matyt del to, kad itakojo pastaruosius. Pridedant galima pasakyti, kad skinai yra gerokai švaresni ir visada švaresni nei pankai, net po sunkios dienos statybose ar fabrike.

Švarkai ir striukes:

Vyruciai renkasi Ben Sherman, Fred Perry, Brutus, Lonsdale arba Arnold Palmer džemperius, marškinelius. Striukės dažniausiai tų pačių gamintojų. Labiausiai žinoma paplite bomberiai (\"flight jacket\'ai\"). Megztiniai - militaristiniai arba \"oldschoolavi\", kokius dažnai mūsuose seneliai nešioja, ypač geri ir mylimi yra levi\'s firmos. Kelnes - levi\'s arba wrangler firmos džinsai. Siauri ir tiesus, dar \"aptiaškem\" vadinami, prie aukštu kerzų raitojami. Skinheado gėda yra per platus džinsai. Nebent skinheadas devetu karines kelnes. Petnešos - ne platesnes nei ¾ colio (1,75cm). Avalyne - kerzai, populiariausi žinoma Dr. Martens, bet apskritai firmu gaminančiu kerzus metalu kaustytais priekiais, skirtus kasdieniniam nešiojimui yra labia daug. Apie \"šukuosenas\" daug ir kalbėti nera ka, nes pats pavadinimas viska pasako. Merginos, žinoma, be minetų aksesuarų, pasipuošia ir mini sijonais, Fred Perry palaidinem. Šukuosenos - nebutinai skustos galvos, dauguma renkasi ‘Chelsea\' stiliu, kai paliekama sruogos ir \"sasulkos\" palei skruostus. Skinheadai jaučią tokią nostalgiją ar net fetišizmą minetoms firmoms ir aprangos detalėms matyt del to, kad turi tikrai neblogą skonį, šie drabužiai yra tikrai kokybiški ir ilgaamžiai, puikiai išlaiko skinheadų gyvenimo ritmą ir nelengvas sąlygas. O kas svarbiausia originalus drabužis gerai atrodo, ir išskiria tikruosius, tikrąjį skinheadų gyvenimo budą gyvenančius skinheadus, nuo masių Jaruzalės mikrorajone hitleriuojančiu \"buduli-skinų\".


[taisyti] Nuorodos
Lietuvos Nacionalinis frontas