R.I.P. Ryuichi Sakamoto. Kaip ir Ray Shulman atveju, taip ir dabar perkopijuoju savo post'ą išFacebook'o.
Mirė Ryuichi Sakamoto (1952-2023). Šis savaitgalis yra tikras skausmas, antra man asmeniškai svarbi netektis muzikos pasaulyje. Esu nustebęs, kad šįkart LT naujienų portalai nepasišiukšlino ir šią netektį paskelbė, bet gal ir nenuostabu – Ryuichi yra ir labai sėkmingas filmų muzikos kompozitorius, ir japonų elektroninės muzikos revoliucionierius.
Sakamoto, mano galva, buvo numeris vienas Japonijos moderniųjų laikų kompozitorius. Ne tiek daug išmanau jo veiklą su filmų muzika, tačiau dievinu jo ankstyvesnius elektroninės muzikos darbus, ypač su grupe „Yellow Magic Orchestra“. Tiek jo solo, tiek „YMO“ darbai 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje atnešė dar negirdėtą elektroninės muzikos garsą – daug gyvesnį ir organiškesnį nei iki tol demonstravo „Kraftwerk“, muzika daugiasluoksnė, vietomis prasimušant roko ir net džiazo muzikos įtakai.
Mane taip pat žavi jo 21 amžiaus darbų įvairovė. „Chasm“ yra albumas, būtinas išgirsti elektroninės muzikos geek'ams – tiek skirtingų dimensijų turi tas darbas – nuo pat triukšmingo industrialo iki stipriai glitch'o garsais užturbinto ambiento. „async“ – vienas savotiškiausių ambiento darbų. Jo paskutinis, šių metų pradžioje išleistas albumas „12“ – jo susigyvenimo su ketvirtos stadijos vėžiu audiodienoraštis, kupinas vilties, bet tuo pačiu ir rezignacijos bei sumaišties. Sakamoto mirtis šiam albumui suteikia naują prasmę, panašiai kaip David Bowie „Blackstar“. Nors tikrai, šiai liūdnai progai, galbūt tiktų kažkas iš „async“ ar „12“, tačiau manau, kad mes Ryuichi Sakamoto gyvenimą galime ir atšvęsti.
Su puikiąja pirmąja daina iš jo debiutinio albumo – „Thousand Knives“. Čia yra koncertinis „YMO“ atlikimas, įrašytas 1979 m. Gitaros partiją atlieka kitas japonų herojus – nepakartojamas džiazo gitaristas Kazumi Watanabe, kuris čia dar labiau pabrėžia šio naujo elektroninio stiliaus unikalumą. Vienas mano mėgstamiausių koncertinių įrašų, visas „Live at the Greek Theatre“ vertas dėmesio.
Yra ir gerų dalykų, gerai, kad yra Spotify integracija, kuri leidžia paklausyt dainų previews, ir apie kurią kalbėta buvo dar 2017 berods. Dėl šito džiaugiuos
Bet vis dėlto, nepaneigsi, kad tai išlieka unikali vieta internetinėje erdvėje. Vienintelė tokia. Ir vis tiek smagu, kad žmonės kaip Einaras, Alvydas, dar kas nors, ją dar bando puoselėti.
Kiek nykoka tai dar lengvai pasakyta, manau. Galima visaip šitą vietą pavadinti - Dievo užmiršta dykyne, fosiline iškasena, post-apokaliptiniu pasauliu, dar kaip nors...
Nu čia kaip ir anksčiau, kiek nykoka. Tik protarpsniais vienas kitas senas narys vis užsuka ir vėl pradingsta. Bet koks toks sugrįžimas atrodo kaip didelis pagyvėjimas.
2023 m. balandžio 3 d. 00:24:09
R.I.P. Ryuichi Sakamoto.
Kaip ir Ray Shulman atveju, taip ir dabar perkopijuoju savo post'ą iš Facebook'o.
Mirė Ryuichi Sakamoto (1952-2023). Šis savaitgalis yra tikras skausmas, antra man asmeniškai svarbi netektis muzikos pasaulyje. Esu nustebęs, kad šįkart LT naujienų portalai nepasišiukšlino ir šią netektį paskelbė, bet gal ir nenuostabu – Ryuichi yra ir labai sėkmingas filmų muzikos kompozitorius, ir japonų elektroninės muzikos revoliucionierius.
Sakamoto, mano galva, buvo numeris vienas Japonijos moderniųjų laikų kompozitorius. Ne tiek daug išmanau jo veiklą su filmų muzika, tačiau dievinu jo ankstyvesnius elektroninės muzikos darbus, ypač su grupe „Yellow Magic Orchestra“. Tiek jo solo, tiek „YMO“ darbai 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje atnešė dar negirdėtą elektroninės muzikos garsą – daug gyvesnį ir organiškesnį nei iki tol demonstravo „Kraftwerk“, muzika daugiasluoksnė, vietomis prasimušant roko ir net džiazo muzikos įtakai.
Mane taip pat žavi jo 21 amžiaus darbų įvairovė. „Chasm“ yra albumas, būtinas išgirsti elektroninės muzikos geek'ams – tiek skirtingų dimensijų turi tas darbas – nuo pat triukšmingo industrialo iki stipriai glitch'o garsais užturbinto ambiento. „async“ – vienas savotiškiausių ambiento darbų. Jo paskutinis, šių metų pradžioje išleistas albumas „12“ – jo susigyvenimo su ketvirtos stadijos vėžiu audiodienoraštis, kupinas vilties, bet tuo pačiu ir rezignacijos bei sumaišties. Sakamoto mirtis šiam albumui suteikia naują prasmę, panašiai kaip David Bowie „Blackstar“. Nors tikrai, šiai liūdnai progai, galbūt tiktų kažkas iš „async“ ar „12“, tačiau manau, kad mes Ryuichi Sakamoto gyvenimą galime ir atšvęsti.
Su puikiąja pirmąja daina iš jo debiutinio albumo – „Thousand Knives“. Čia yra koncertinis „YMO“ atlikimas, įrašytas 1979 m. Gitaros partiją atlieka kitas japonų herojus – nepakartojamas džiazo gitaristas Kazumi Watanabe, kuris čia dar labiau pabrėžia šio naujo elektroninio stiliaus unikalumą. Vienas mano mėgstamiausių koncertinių įrašų, visas „Live at the Greek Theatre“ vertas dėmesio.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas