Nors čia baisiai išgirtas, aš esu nusivylęs Peter Hammill kūryba ir daugiau jo ne klausysiu. Išgirdęs jo neįdomia daina Invalidai ir Lygybė, pamačiau kad jis dėvi Ignorant Shirt su hamiskumo demem. Nesuprantu, kodėl taip žavėjausi jo My Room Waiting For Wonderland. Tikrai ne dėl vokalo, o dėl şax grojimo man imponavo šį ir kai kurios kitos jų dainos. Nevykėlius aš mėgstu. Frank Zappa ir Steely Dan nors buvo komerciniai nevykėliai, neturėjo išvaizdos, skirtos gamtos, žvaigždėms, jie daug dirbo ir pasiekė bent artistiniu aukštumų. Pasiepe visus ir viską aplinkui, ir kartais įdomu jų klausyti ta darant. King Crimson, genesis, yes, ELP ir Rush yra progo elitas. Peter Hammill to nepavyko pasiekti, gal jis kandus ir toksiskas nes pavydejo, man tiek pat patinka ši grupė kiek ir Manfred Mann, tai yra, they are just OK. Gentle Giant irgi patinka labiau, ne boring, nə irritating. 

5

Van der Graaf Generator - My Room (Waiting for Wonderland)

Aš vis dar nesuprantu, ką tu tokio baisaus radai Handicap And Equality dainoje. Ta daina yra kritika žmonijos abejingumui neįgaliesiems. Ir labai graži kritika, mane papirko. Beje, netyčia radau vieną dalyką, kuris pasitarnaus kaip visiška kontrpozicija tamstai. David Jackson, VdGG saksofonistas, daugybę metų dirba su autizmo spektro negalią turinčiais žmonėmis ir padeda šiems žmonėms realizuoti save kūrybiškai naudojant Soundbeam technologija (tai iš esmės supaprastintas sintezatorius). Ir tai, kad jis savo projektui su autistinę negalią turinčiais žmonėmis pasirinko viešai atlikti PH kūrinį Handicap And Equality, parodo, kad daug metų su neįgaliaisiais dirbantis žmogus turi tokią pačią nuomonę kaip ir aš apie šį tekstą.

Nors čia baisiai išgirtas, aš esu nusivylęs Peter Hammill kūryba ir daugiau jo ne klausysiu. Išgirdęs jo neįdomia daina Invalidai ir Lygybė, pamačiau kad jis dėvi Ignorant Shirt su hamiskumo demem. Nesuprantu, kodėl taip žavėjausi jo My Room Waiting For Wonderland. Tikrai ne dėl vokalo, o dėl şax grojimo man imponavo šį ir kai kurios kitos jų dainos. Nevykėlius aš mėgstu. Frank Zappa ir Steely Dan nors buvo komerciniai nevykėliai, neturėjo išvaizdos, skirtos gamtos, žvaigždėms, jie daug dirbo ir pasiekė bent artistiniu aukštumų. Pasiepe visus ir viską aplinkui, ir kartais įdomu jų klausyti ta darant. King Crimson, genesis, yes, ELP ir Rush yra progo elitas. Peter Hammill to nepavyko pasiekti, gal jis kandus ir toksiskas nes pavydejo, man tiek pat patinka ši grupė kiek ir Manfred Mann, tai yra, they are just OK. Gentle Giant irgi patinka labiau, ne boring, nə irritating. 

5

Van der Graaf Generator - My Room (Waiting for Wonderland)

Gaudau už liežuvio.. Manau išsamus protingas reviu padės grupės 5 mėgėjams susigaudyti šioje situacijoje. Beje, su vargu susiradau įrašą. Ko Spotify su jais nesirašo sutarties?

Vis dar laukiu VdGG apologeto solidžios recenzijos. Pats jaučiuosi labai netvirtai: ar tai gariau už A Grouding in Numbers ar lygiuojasi su The Quiet Zone. Jau savaitę klausausi šio albumo ir neturiu tvirtos nuomonės. Būna dienų, kad labai patinka, būna - rodosi, kad tai nuobodus kartojimasis. Na bet už vieną dainą pulčiau ant kelių, ir tai yra (Oh No I Must Have Said) Yes. Jai 15 balų.

Man dabar sunkoka nuspręsti, nes yra bent keturios dainos (Scorched Earth, Arrow, Still Life ir When She Comes - visos, stebėtina, iš antrosios VdGG eros), iš kurių galėčiau rinktis, bet pasiliksiu prie tos, kuri mane nuo pat pradžios "pririšo" - Arrow. 

Hamilio tekstus turėtų dėstyti anglų mokyklose šalia Bleiko ir Kytso.

Man dabar sunkoka nuspręsti, nes yra bent keturios dainos (Scorched Earth, Arrow, Still Life ir When She Comes - visos, stebėtina, iš antrosios VdGG eros), iš kurių galėčiau rinktis, bet pasiliksiu prie tos, kuri mane nuo pat pradžios "pririšo" - Arrow. 

VAN DER GRAAF GENERATOR

Grupė, kuri atkentėjusi beveik penkis dešimtmečius. Grupė, kurios muzikoje įvairovė ypač didelė, oamplitudė šoka per daugybę muzikos stilių. Nuo paprastų Mančesterio universiteto studentų iki pasaulinio lygio garsenybių. Nuo mokslų universitete iki revoliucijos muzikos pasaulyje. Taip, taip, Van der Graaf Generator tikrai išskirtinė grupė XX a. II-oje pusėje ir net jau bėgant XXI a. II dešimtmečiui, jie vis dar tvirtai stovi ant scenos, leidžia puikius albumus. Nors nuo penkiukės, vėliau keturiukės, galiausiai smukta iki trejukės, ji vis dar puikiai įsiverčia su klavišiniu, mušamaisiais ir retkarčiais gitara.

Van der Graaf Generator savo karjerą pradėjo 1967 metų rudenį. Būtent tuo metu gimė ir progresyviojo roko judėjimas. Nors VdGG yra dar gana ankstyva grupė, ji neskubės spausti „gazo“. Nors ją aplenks Jethro Tull ir King Crimson, Van der Graaf Generator neliks šešėlyje. Bet tada dar nebuvo galima pasakyti, ar grupė gyvens. Pirminė sudėtis greit žlugo, susiformavęs naujas grupės pamatas vėl pradėjo byrėti išėjus vienam iš įkurėjų C. Judge-Smith. O debiutinis albumas The Aerosol Grey Machine išeis vos ne Peterio Hammillio vardu, nes apskritai nebuvo aišku, ar grupė dar egzistuoja. Tokioje audroje vis dėlto VdGG sugebėjo pasistatyti pamatą į savo muzikos stilių. Pirmieji jų hitai buvo kažkas tarp barokinio britiško popso ir psichodelinio roko. O albumo dainos išklydo iš paprastesnės muzikos ir į psichodelinį motyvą įsiskverbė sudėtingesnės progresyvios struktūros. Nors ir skambesys buvo gana akustiškas, pradėjo jaustis, kad kuriasi progresyviojo roko, ne psichodelinio, grupė. 1969-aisiais progresyviajame roke buvo pats proveržis, todėl Van der Graaf Generator pirmuosius darbus galima vadinti moderniojo progresyviojo roko pradžia. Grupė papuola į tokią spūstį, kurioje stovi King Crimson, Jethro Tull, Yes, vėliau skverbsis Renaissance, Atomic Rooster ir Gentle Giant. Van der Graaf Generator jau nebebus tokia populiari, tačiau ji būti populiaria ir nesistengs.

Po debiutinio albumo išauga jau progresyvumo era. Nors K.Ellis nusprendžia palikti grupę, bet VdGG nesiruošia pasiduoti ir sukuria dar stipresnį tendemą – pasikviečia naują bosistą a.a. N. Potter ir saksofonistą-fleitistą D.Jackson. Jau 1969 metais įrašomas antrasis albumas „The Least We Can Do is Wave to Each Other” (išleidžiamas 1970-ųjų vasarį). Negalime to nepaminėti, nes esą pasireiškia dar vienas fenomenas – Van der Graaf Generator tampa pirmaisiais britų muzikantais, kurių kūrinys („After the Flood“) įrašomas 16 garso takelių įrašymo sistema. Kalbant apie muziką, tai galima kalbėt ir kalbėt. Muzika transformuojasi į sunkų, šiurpų, tamsų, mistišką progroką. Negailima sunkių vargonų, saksofonas anuliuoja visas Hammillio ir jo akustinės gitaros taisykles. Konstrukcijos su daug instrumentalo ir teksto. Maštabiški kūriniai su komplikuota Peterio filosofija. Iš šių teiginių dar kartą išplaukia faktas, kad progresyvusis rokas neturi taisyklių ir kiekviena grupė savaip originali. Van der Graaf‘ai kyla ir populiarėja. „H to He, Who Am the Only One”. Čia įvyksta labai didelis grupės lūžis. Teįrašius kelias dainas iš grupės pasitraukia Nic Potter. Grupė nusprendžia elgtis kontraversiškai – jiems nereikia bosisto. Tačiau H.Bantonas dar apsiima bosu. Šiame albume gimsta tokie reikšmingi kūriniai, kaip VdGG visų laikų simbolis “Killer” ir vieną progresyviausių dainų “Pioneers over c.”.

Pats esminis laikotarpis yra 1971-1972 metai. Grupė išleidžia „Pawn Hearts” – tikriausiai patį geriausią albumą. Jį sudaro vos trys kūriniai, kurių struktūros stambios (palyginimui, “Man-Erg” – trumpiausia albumo daina, trunka 10 minučių), muzika ekscentriška. Tai laikoma progresyviojo roko šedevru, ypač epiškoji „A Plague of Lighthouse Keepers“. Bet iškyla esminis klausimas – koks rokas be gitarų? Štai šis retorinis klausimas parodo, kad Van der Graaf‘ai yra tikri taisyklių laužytojai. Jie išvažiuoja į turą po Europą, o Italijoje tampa svarbiu kultu, italai Van der Graaf‘ų muziką pradeda dievinti. D.Jackson‘as yra pasakojęs, jog Italijoje negali išeiti į gatvę, nes tave iškart atpažins. Bet atsitinka paradoksalus reiškinys – Van der Graaf Generator išsiskiria.

Betgi noras toliau kurti visus tuos pačius keturis narius 1974-ųjų pabaigoje suveda vėl. Van der Graaf Generator atsikuria, bet tyliai. Jie atrodo lieka nepastebėti. Jų populiarumas dabar jau išblėsęs. Bet jie siekia tik kurti. Hammillis prirašęs daugybę puikių tekstų, kartu su muzikantais sukomponavo keturis kūrinius – The Undercover Man, Scorched Earth, Arrow ir The Sleepwalkers - bei sudėjo į vieną albumą – Godbluff. Čia instrumentuotės visai kitokios nei pirmoje jų eroje. Vargonai nebebuvo dominuojantis instrumentas. Hammillis pasistatė griozdišką klavinetą ir pagrindinės melodijos buvo grojamos būtent šiuo instrumentu. Saksofonas taip pat įgyja savo reikšmę. Albumas labai progresyvus, tačiau šie du instrumentai sukūrė puikią muzikinę atmosferą, niekur iki tol negirdėtą skambesį bei įdomias instrumentines kombinacijas. Galima sakyti, jog tas albumas tuo laiku buvo tiesiog kultinis. Bet jo kultas neužsitęsė. Po pusmečio išleidžiamas dar vienas albumas – Still Life. Šis albumas brėžia dar skirtingesnius standartus. Vėl atsiranda sunkūs vargonai, o klavinetas dingsta. VdGG visgi lieka nepanašūs į Pawn Hearts laikus. Jie labai sunkūs, bet labai nepastovūs. Jų įvairūs kontrastai turėtų traukti įvairia muzika besidominčius melomanus. Jie dirbo daug ir ilgai, tai lėmė, kad per pusmetį atsiranda dar vienas albumas – World Record. Van der Graaf Generator muzikiniu atžvilgiu visgi lieka nepastovus, kintantis ir specifinis ansamblis. Tas albumas yra kažkas tarp Godbluff ir Still Life. Hammill‘is nusprendžia kolektyvo muziką paaštrinti elektrinės gitaros prieskoniu. Naujojo albumo muzika jau yra labiau linkusi į roko muziką. Iki tol vis nesivertė liežuvis to sakyti. Išlieka visos kitos savybės – gigantizmas, lyrizmas, instrumentizmas. Turime dar vieną puikų epic‘ą – Meurglys III. Prisimenant vėl istoriją, kuri vėlgi susijusį su Italija – Still Life koncertinio turo Italijoje metu buvo pavogta Hammill‘io Meurglys II gitara. Tai šis kūrinys yra tiesiog odė III-ajai, naujajai jo gitarai. World Record atrodo vos buvo išleistas, likimo tamsi šmėkla vėl kirto Van der Graaf‘ams – šįkart H.Bantonas pasitraukia iš grupės iki pat 2004-ųjų. Iškart po to išeina ir D.Jacksonas. Lieka tik P.Hammill‘is ir G.Evans‘as. Bet čia dar ne pabaiga. Hammill‘is pasikviečia mums jau pažįstamą bosistą N.Potter‘į ir elektriniu smuiku grojanti G.Smith‘ą. Muzika pasikeičia kardinaliai. Vietoj sodrių vargonų ir stipraus saksofono – gergždantis smuikas. Tačiau tai dar ne viskas – Van der Graaf Generator populiarumas smunka, jų ansamblis pradeda nebenešti pelno. Nepaisant to, jie išleidžia „The Quiet Zone / The Pleasure Dome“ 1977 m. rugsėjį. Atrodo, Van der Graaf‘ai (jie susitrumpina pavadinimą iki „Van der Graaf“ – žr. albumo viršelį). Ir atrodo, jog VdGG populiarumas vėl pradeda atgyti. Kalbant apie albumą, tai daug įmantrių melodijų instrumentuočių su smuiko varomąja galia. Nebe toks gigantiškas progresyvizmas šiame albume egzistuoja, bet kad vis dar progresyvu, tikrai taip. Vos išėjus albumui, į grupę pakviečiamas ir Charles Dickie – jis gros violončele ir sintezatoriumi. Muzika tampa dar labiau ekscentriška.

1978 m. Van der Graaf’ams taps lemtingi. Bet pradėkime nuo to, jog D.Jackson‘as dar grįžta į grupę, ir šis ansamblis jau tampa net sekstetu. Sausį įrašomas Vital albumas. Tai koncertinis albumas. O liepą jis išleidžiamas. Taigi, jame yra atliktų ir naujesnių VdGG dainų (kaip kad Ship of Fools ar Last Frame), ir senesnių (Pioneers over c. arba Still Life), ir net P.Hammill‘io solinių dainų (Nadir‘s Big Chance ar Mirror Images). Jos visos ne vien dėl kitokių instrumentų skamba kitaip, bet ir jų struktūra visiškai pakeista. Užtenka pažiūrėti į A Plague of Lightouse Keepers/Sleepwalkers – tai 14 minučių atlikimo versija, į kurią sutilpo ~34 minutes studijinio materialo (A Plague... studijinis įrašas trunka apie 23 min., dar netoli 11 min. – Sleepwalkers). Pioneers išplėsta nuo 13 iki 17 minučių, Last Frame – nuo 6 iki beveik 10. Taip, tas pats VdGG gigantizmas pasireiškia. O ir Vital buvo gana neprastai perkamas, jau vos po mėnesio paaiškėja, jog tai – pats perkamiausias VdGG albumas. Paradoksalu, tačiau Van der Graaf‘ai tuo metu sugroja paskutinį koncertą Austrijoje. Ir – išsiskiria. Esą, dėl pinigų trūkumo. Iš tikro, keistas nutikimas.

Nepaisant to, P.Hammill‘is sėkmingai tęs solinę karjerą, kiti muzikantai su juo bendradarbiaus.

Net niekas nebūtų pagalvojęs, kad VdGG prabus po 26 metų ir dar su ta pačia 1971-1976 metų sudėtimi. Taip, ir visgi tai įvyksta. 2004 metais Van der Graaf Generator atgyja su Banton’u, Evans’u, Jackson’u ir, savaime aišku, Hammill’iu.Be to, dar vienas faktas: per tuos 26 metus Van der Graaf’ai visgi sugrojo dvi dainas – Lemmings 1996-aisiais ir Still Life 2003-aisiais.

2005-aisiais pasirodo albumas Present. Tai dvigubas albumas – viename diske buvo naujos dainos, kitame – studijiniai eksperimentai. Tai visgi naujo, švelnaus, lengvo skambesio albumas. Nebe toks kaip kiti. Instrumentuotės irgi puikios. Taip pat Classic Rock žurnalas jį išrinko vienu iš dešimties reikšmingiausių XXI a. I-ojo dešimtmečio progresyviojo roko įrašų. 

Bet sudėtis suyra. Po metų Jackson‘as pasitraukia iš grupės. Dabar lieka tik trys nariai. Ir ši sudėtis nekinta iki šiandienos. 2007-aisiais pasirodo Real Time – koncertinis įrašas iš sugrįžimo koncerto 2005-aisiais. Tais pačiais metais įrašomas ir koncertinis Live at the Paradiso, bet pasirodo tik 2009-aisiais.

Grįžtant prie studijinės veiklos, 2008-aisiais pasirodo Trisector. Labai įdomus, vis dar patrauklus albumas, nepaisant sumenkėjusios instrumentuotės. Man asmeniškai, Present yra prastesnis už visus kitus jau trejukės albumus. Trisector tikrai yra puikus. Van der Graaf Generator yra populiarūs kaip niekad. Manyčiau, jog jiems dabar sekasi pavergti auditoriją šimtus kartų geriau, nei ka 8-ame dešimtmetyje. Bet tada jų muzika buvo stipresnė. Vėlgi, paradoksalu.

2011 metais pasirodė A Grounding in Numbers – turbūt geriausias VdGG naujosios eros albumas. Šis albumas geras tuom, kad daugiau viskas sukoncentruota į lyriką, į tekstą. Instrumentuotėmis šis albumas užverstas tikrai nėra. Dabar nesu tikras, bet man atrodo 6 minučių nesiekianti Snake Oil yra ilgiausia albumo daina – tai išduoda esant sustiprėjusiam VdGG muzikos konkretumui. Ansamblis pasiekė tą susitelkimą į vieną tašką – į dainą, ne į instrumentą, muziką ar dar kur. Į dainą, kaip pagrindinį muzikos vienetą.

Dar vienas koncertinis Live at the Metropolis pasirodė pernai. Tai byloja apie labai suaktyvėjusį VdGG kaip koncertinės grupės statusą. Kolektyvas stengiasi daugiau investuoti į koncertinę galią, ir mažiau užsilieka prie mąstymų, kaip muziką padaryti kuo sudėtingesne. Dabar jau atsiranda taisyklė – paprastume slypi genialumas. Tuo pradeda vadovautis ir Van der Graaf‘ai.

Pernai taip pat pasirodė studijinių eksperimentų komplektas – ALT. Jie šįkart norėjo parodyti, kad ir instrumentinėje pusėje jie dar išradingi. Aišku, tai tik į galvą šovusios improvizacijos, bet kai kurios iš jų vertos dėmesio. Į kai kurias galima net įsigilinti ir panerti. Net ir jų eksperimentai turi šiokią tokią muzikinę-dvasinę galią. 

Šiandien Van der Graaf Generator vis dar yra aktyvi grupė, keliaujanti į koncertinius turus. Nors kol kas jie dar nepraneša apie naujus studijinius darbus, tikiu, kad jų dar tikrai bus.

Uždarant šį aprašymą, konstatuoju – Van der Graaf Generator – tikrai išskirtinė ir dėmesio verta progresyviojo roko (ir net ne visai roko) grupė.

Mįslė: kuris Van der Graaf Generator narys yra šioje nuotraukoje:

Mįslės įminimas: Hugh Banton (bosinė gitara)

"progresyvusis rokas neturi taisyklių ir kiekviena grupė savaip originali." - mane sužavėjusi tezė.

Jo, įdėjau foto, po to žiūriu - nu lyg ir per lengva. Nu bet ok.

Gera tezė, gera.

VAN DER GRAAF GENERATOR

Grupė, kuri atkentėjusi beveik penkis dešimtmečius. Grupė, kurios muzikoje įvairovė ypač didelė, oamplitudė šoka per daugybę muzikos stilių. Nuo paprastų Mančesterio universiteto studentų iki pasaulinio lygio garsenybių. Nuo mokslų universitete iki revoliucijos muzikos pasaulyje. Taip, taip, Van der Graaf Generator tikrai išskirtinė grupė XX a. II-oje pusėje ir net jau bėgant XXI a. II dešimtmečiui, jie vis dar tvirtai stovi ant scenos, leidžia puikius albumus. Nors nuo penkiukės, vėliau keturiukės, galiausiai smukta iki trejukės, ji vis dar puikiai įsiverčia su klavišiniu, mušamaisiais ir retkarčiais gitara.

Van der Graaf Generator savo karjerą pradėjo 1967 metų rudenį. Būtent tuo metu gimė ir progresyviojo roko judėjimas. Nors VdGG yra dar gana ankstyva grupė, ji neskubės spausti „gazo“. Nors ją aplenks Jethro Tull ir King Crimson, Van der Graaf Generator neliks šešėlyje. Bet tada dar nebuvo galima pasakyti, ar grupė gyvens. Pirminė sudėtis greit žlugo, susiformavęs naujas grupės pamatas vėl pradėjo byrėti išėjus vienam iš įkurėjų C. Judge-Smith. O debiutinis albumas The Aerosol Grey Machine išeis vos ne Peterio Hammillio vardu, nes apskritai nebuvo aišku, ar grupė dar egzistuoja. Tokioje audroje vis dėlto VdGG sugebėjo pasistatyti pamatą į savo muzikos stilių. Pirmieji jų hitai buvo kažkas tarp barokinio britiško popso ir psichodelinio roko. O albumo dainos išklydo iš paprastesnės muzikos ir į psichodelinį motyvą įsiskverbė sudėtingesnės progresyvios struktūros. Nors ir skambesys buvo gana akustiškas, pradėjo jaustis, kad kuriasi progresyviojo roko, ne psichodelinio, grupė. 1969-aisiais progresyviajame roke buvo pats proveržis, todėl Van der Graaf Generator pirmuosius darbus galima vadinti moderniojo progresyviojo roko pradžia. Grupė papuola į tokią spūstį, kurioje stovi King Crimson, Jethro Tull, Yes, vėliau skverbsis Renaissance, Atomic Rooster ir Gentle Giant. Van der Graaf Generator jau nebebus tokia populiari, tačiau ji būti populiaria ir nesistengs.

Po debiutinio albumo išauga jau progresyvumo era. Nors K.Ellis nusprendžia palikti grupę, bet VdGG nesiruošia pasiduoti ir sukuria dar stipresnį tendemą – pasikviečia naują bosistą a.a. N. Potter ir saksofonistą-fleitistą D.Jackson. Jau 1969 metais įrašomas antrasis albumas „The Least We Can Do is Wave to Each Other” (išleidžiamas 1970-ųjų vasarį). Negalime to nepaminėti, nes esą pasireiškia dar vienas fenomenas – Van der Graaf Generator tampa pirmaisiais britų muzikantais, kurių kūrinys („After the Flood“) įrašomas 16 garso takelių įrašymo sistema. Kalbant apie muziką, tai galima kalbėt ir kalbėt. Muzika transformuojasi į sunkų, šiurpų, tamsų, mistišką progroką. Negailima sunkių vargonų, saksofonas anuliuoja visas Hammillio ir jo akustinės gitaros taisykles. Konstrukcijos su daug instrumentalo ir teksto. Maštabiški kūriniai su komplikuota Peterio filosofija. Iš šių teiginių dar kartą išplaukia faktas, kad progresyvusis rokas neturi taisyklių ir kiekviena grupė savaip originali. Van der Graaf‘ai kyla ir populiarėja. „H to He, Who Am the Only One”. Čia įvyksta labai didelis grupės lūžis. Teįrašius kelias dainas iš grupės pasitraukia Nic Potter. Grupė nusprendžia elgtis kontraversiškai – jiems nereikia bosisto. Tačiau H.Bantonas dar apsiima bosu. Šiame albume gimsta tokie reikšmingi kūriniai, kaip VdGG visų laikų simbolis “Killer” ir vieną progresyviausių dainų “Pioneers over c.”.

Pats esminis laikotarpis yra 1971-1972 metai. Grupė išleidžia „Pawn Hearts” – tikriausiai patį geriausią albumą. Jį sudaro vos trys kūriniai, kurių struktūros stambios (palyginimui, “Man-Erg” – trumpiausia albumo daina, trunka 10 minučių), muzika ekscentriška. Tai laikoma progresyviojo roko šedevru, ypač epiškoji „A Plague of Lighthouse Keepers“. Bet iškyla esminis klausimas – koks rokas be gitarų? Štai šis retorinis klausimas parodo, kad Van der Graaf‘ai yra tikri taisyklių laužytojai. Jie išvažiuoja į turą po Europą, o Italijoje tampa svarbiu kultu, italai Van der Graaf‘ų muziką pradeda dievinti. D.Jackson‘as yra pasakojęs, jog Italijoje negali išeiti į gatvę, nes tave iškart atpažins. Bet atsitinka paradoksalus reiškinys – Van der Graaf Generator išsiskiria.

Betgi noras toliau kurti visus tuos pačius keturis narius 1974-ųjų pabaigoje suveda vėl. Van der Graaf Generator atsikuria, bet tyliai. Jie atrodo lieka nepastebėti. Jų populiarumas dabar jau išblėsęs. Bet jie siekia tik kurti. Hammillis prirašęs daugybę puikių tekstų, kartu su muzikantais sukomponavo keturis kūrinius – The Undercover Man, Scorched Earth, Arrow ir The Sleepwalkers - bei sudėjo į vieną albumą – Godbluff. Čia instrumentuotės visai kitokios nei pirmoje jų eroje. Vargonai nebebuvo dominuojantis instrumentas. Hammillis pasistatė griozdišką klavinetą ir pagrindinės melodijos buvo grojamos būtent šiuo instrumentu. Saksofonas taip pat įgyja savo reikšmę. Albumas labai progresyvus, tačiau šie du instrumentai sukūrė puikią muzikinę atmosferą, niekur iki tol negirdėtą skambesį bei įdomias instrumentines kombinacijas. Galima sakyti, jog tas albumas tuo laiku buvo tiesiog kultinis. Bet jo kultas neužsitęsė. Po pusmečio išleidžiamas dar vienas albumas – Still Life. Šis albumas brėžia dar skirtingesnius standartus. Vėl atsiranda sunkūs vargonai, o klavinetas dingsta. VdGG visgi lieka nepanašūs į Pawn Hearts laikus. Jie labai sunkūs, bet labai nepastovūs. Jų įvairūs kontrastai turėtų traukti įvairia muzika besidominčius melomanus. Jie dirbo daug ir ilgai, tai lėmė, kad per pusmetį atsiranda dar vienas albumas – World Record. Van der Graaf Generator muzikiniu atžvilgiu visgi lieka nepastovus, kintantis ir specifinis ansamblis. Tas albumas yra kažkas tarp Godbluff ir Still Life. Hammill‘is nusprendžia kolektyvo muziką paaštrinti elektrinės gitaros prieskoniu. Naujojo albumo muzika jau yra labiau linkusi į roko muziką. Iki tol vis nesivertė liežuvis to sakyti. Išlieka visos kitos savybės – gigantizmas, lyrizmas, instrumentizmas. Turime dar vieną puikų epic‘ą – Meurglys III. Prisimenant vėl istoriją, kuri vėlgi susijusį su Italija – Still Life koncertinio turo Italijoje metu buvo pavogta Hammill‘io Meurglys II gitara. Tai šis kūrinys yra tiesiog odė III-ajai, naujajai jo gitarai. World Record atrodo vos buvo išleistas, likimo tamsi šmėkla vėl kirto Van der Graaf‘ams – šįkart H.Bantonas pasitraukia iš grupės iki pat 2004-ųjų. Iškart po to išeina ir D.Jacksonas. Lieka tik P.Hammill‘is ir G.Evans‘as. Bet čia dar ne pabaiga. Hammill‘is pasikviečia mums jau pažįstamą bosistą N.Potter‘į ir elektriniu smuiku grojanti G.Smith‘ą. Muzika pasikeičia kardinaliai. Vietoj sodrių vargonų ir stipraus saksofono – gergždantis smuikas. Tačiau tai dar ne viskas – Van der Graaf Generator populiarumas smunka, jų ansamblis pradeda nebenešti pelno. Nepaisant to, jie išleidžia „The Quiet Zone / The Pleasure Dome“ 1977 m. rugsėjį. Atrodo, Van der Graaf‘ai (jie susitrumpina pavadinimą iki „Van der Graaf“ – žr. albumo viršelį). Ir atrodo, jog VdGG populiarumas vėl pradeda atgyti. Kalbant apie albumą, tai daug įmantrių melodijų instrumentuočių su smuiko varomąja galia. Nebe toks gigantiškas progresyvizmas šiame albume egzistuoja, bet kad vis dar progresyvu, tikrai taip. Vos išėjus albumui, į grupę pakviečiamas ir Charles Dickie – jis gros violončele ir sintezatoriumi. Muzika tampa dar labiau ekscentriška.

1978 m. Van der Graaf’ams taps lemtingi. Bet pradėkime nuo to, jog D.Jackson‘as dar grįžta į grupę, ir šis ansamblis jau tampa net sekstetu. Sausį įrašomas Vital albumas. Tai koncertinis albumas. O liepą jis išleidžiamas. Taigi, jame yra atliktų ir naujesnių VdGG dainų (kaip kad Ship of Fools ar Last Frame), ir senesnių (Pioneers over c. arba Still Life), ir net P.Hammill‘io solinių dainų (Nadir‘s Big Chance ar Mirror Images). Jos visos ne vien dėl kitokių instrumentų skamba kitaip, bet ir jų struktūra visiškai pakeista. Užtenka pažiūrėti į A Plague of Lightouse Keepers/Sleepwalkers – tai 14 minučių atlikimo versija, į kurią sutilpo ~34 minutes studijinio materialo (A Plague... studijinis įrašas trunka apie 23 min., dar netoli 11 min. – Sleepwalkers). Pioneers išplėsta nuo 13 iki 17 minučių, Last Frame – nuo 6 iki beveik 10. Taip, tas pats VdGG gigantizmas pasireiškia. O ir Vital buvo gana neprastai perkamas, jau vos po mėnesio paaiškėja, jog tai – pats perkamiausias VdGG albumas. Paradoksalu, tačiau Van der Graaf‘ai tuo metu sugroja paskutinį koncertą Austrijoje. Ir – išsiskiria. Esą, dėl pinigų trūkumo. Iš tikro, keistas nutikimas.

Nepaisant to, P.Hammill‘is sėkmingai tęs solinę karjerą, kiti muzikantai su juo bendradarbiaus.

Net niekas nebūtų pagalvojęs, kad VdGG prabus po 26 metų ir dar su ta pačia 1971-1976 metų sudėtimi. Taip, ir visgi tai įvyksta. 2004 metais Van der Graaf Generator atgyja su Banton’u, Evans’u, Jackson’u ir, savaime aišku, Hammill’iu.Be to, dar vienas faktas: per tuos 26 metus Van der Graaf’ai visgi sugrojo dvi dainas – Lemmings 1996-aisiais ir Still Life 2003-aisiais.

2005-aisiais pasirodo albumas Present. Tai dvigubas albumas – viename diske buvo naujos dainos, kitame – studijiniai eksperimentai. Tai visgi naujo, švelnaus, lengvo skambesio albumas. Nebe toks kaip kiti. Instrumentuotės irgi puikios. Taip pat Classic Rock žurnalas jį išrinko vienu iš dešimties reikšmingiausių XXI a. I-ojo dešimtmečio progresyviojo roko įrašų. 

Bet sudėtis suyra. Po metų Jackson‘as pasitraukia iš grupės. Dabar lieka tik trys nariai. Ir ši sudėtis nekinta iki šiandienos. 2007-aisiais pasirodo Real Time – koncertinis įrašas iš sugrįžimo koncerto 2005-aisiais. Tais pačiais metais įrašomas ir koncertinis Live at the Paradiso, bet pasirodo tik 2009-aisiais.

Grįžtant prie studijinės veiklos, 2008-aisiais pasirodo Trisector. Labai įdomus, vis dar patrauklus albumas, nepaisant sumenkėjusios instrumentuotės. Man asmeniškai, Present yra prastesnis už visus kitus jau trejukės albumus. Trisector tikrai yra puikus. Van der Graaf Generator yra populiarūs kaip niekad. Manyčiau, jog jiems dabar sekasi pavergti auditoriją šimtus kartų geriau, nei ka 8-ame dešimtmetyje. Bet tada jų muzika buvo stipresnė. Vėlgi, paradoksalu.

2011 metais pasirodė A Grounding in Numbers – turbūt geriausias VdGG naujosios eros albumas. Šis albumas geras tuom, kad daugiau viskas sukoncentruota į lyriką, į tekstą. Instrumentuotėmis šis albumas užverstas tikrai nėra. Dabar nesu tikras, bet man atrodo 6 minučių nesiekianti Snake Oil yra ilgiausia albumo daina – tai išduoda esant sustiprėjusiam VdGG muzikos konkretumui. Ansamblis pasiekė tą susitelkimą į vieną tašką – į dainą, ne į instrumentą, muziką ar dar kur. Į dainą, kaip pagrindinį muzikos vienetą.

Dar vienas koncertinis Live at the Metropolis pasirodė pernai. Tai byloja apie labai suaktyvėjusį VdGG kaip koncertinės grupės statusą. Kolektyvas stengiasi daugiau investuoti į koncertinę galią, ir mažiau užsilieka prie mąstymų, kaip muziką padaryti kuo sudėtingesne. Dabar jau atsiranda taisyklė – paprastume slypi genialumas. Tuo pradeda vadovautis ir Van der Graaf‘ai.

Pernai taip pat pasirodė studijinių eksperimentų komplektas – ALT. Jie šįkart norėjo parodyti, kad ir instrumentinėje pusėje jie dar išradingi. Aišku, tai tik į galvą šovusios improvizacijos, bet kai kurios iš jų vertos dėmesio. Į kai kurias galima net įsigilinti ir panerti. Net ir jų eksperimentai turi šiokią tokią muzikinę-dvasinę galią. 

Šiandien Van der Graaf Generator vis dar yra aktyvi grupė, keliaujanti į koncertinius turus. Nors kol kas jie dar nepraneša apie naujus studijinius darbus, tikiu, kad jų dar tikrai bus.

Uždarant šį aprašymą, konstatuoju – Van der Graaf Generator – tikrai išskirtinė ir dėmesio verta progresyviojo roko (ir net ne visai roko) grupė.

Mįslė: kuris Van der Graaf Generator narys yra šioje nuotraukoje:

Po šimts perkūnėlių, Einarai! Ar pats parašei šį tekstą?

Tik nepagalvok, jog abejoju tavo potencialu, nes visada jį nujaučiau ir ne kartą minėjau, jog esi vienas profesionaliausiai rašančių musico narių (ypač atsižvelgiant į tavo amžių). Tiesiog gal rėmeisi kažkokiais šaltiniais (kame tikrai nieko blogo nėra), o jei ne - kiek laiko užtrukai, kol viską "nušlifavai"?

Šaltiniais? Šaltinis pagrindinis yra tai, kas mano galvoje. O jei kokio fakto apie šią grupę nežinojau ar norėjau pasitikslinti - atsiverčiau grupės puslapį arba vikipediją. Kiti faktai iš mano galvos.

Laiko, nu, neskaičiavau. Kadangi taip po biški, po biški. Tai keletą dienų prisėsdavau po pusvalandį ir gavosi vat tokia rašliava.

Dėkoju ir už pagyrimą...

Palauk, nedėkok, nes dar net nespėjau pagirti :)) Bet ką čia ir besakyt... Negi rašysiu, kad super? Juk ir pats tą žinai  

Na, ši grupė nėra mano stiliaus, bet man tai visai netrukdo žavėtis tavo pastangomis ir akivaizdžiu rašymo talentu. Šaunuolis! Čia praktiškai tobulas straipsnis - tik imk ir spausdink. Tu tikrai galėtum tapti profesionaliu žurnalistu - klausimas tik, ar norėtum? Nes ar galėtum rašyti tokius išsamius straipsnius ir apie kitas, ne taip tavo mėgstamas, o jei reiktų - ir net nemėgstamas grupes? Pvz, bent jau man muzika yra per daug asmeniškas dalykas, todėl nuodugniai ir pasišventusiai rašyti apie grupes/atlikėjus reikia stipraus postūmio, o jį gali suteikti tik jų kuriama muzika, sukelianti kažkokias ypatingas emocijas. Anksčiau man šiek tiek teko padirbėti žurnalistikoje, bet tiesiog negalėjau per save perlipti, rašant apie nemėgstamus atlikėjus (tai lyg koks parsidavinėjimas). Todėl pakeičiau profilį ir dabar muzika tiesiog mėgaujuosi ;) Bet gal čia tik man taip? 

VAN DER GRAAF GENERATOR

Grupė, kuri atkentėjusi beveik penkis dešimtmečius. Grupė, kurios muzikoje įvairovė ypač didelė, oamplitudė šoka per daugybę muzikos stilių. Nuo paprastų Mančesterio universiteto studentų iki pasaulinio lygio garsenybių. Nuo mokslų universitete iki revoliucijos muzikos pasaulyje. Taip, taip, Van der Graaf Generator tikrai išskirtinė grupė XX a. II-oje pusėje ir net jau bėgant XXI a. II dešimtmečiui, jie vis dar tvirtai stovi ant scenos, leidžia puikius albumus. Nors nuo penkiukės, vėliau keturiukės, galiausiai smukta iki trejukės, ji vis dar puikiai įsiverčia su klavišiniu, mušamaisiais ir retkarčiais gitara.

Van der Graaf Generator savo karjerą pradėjo 1967 metų rudenį. Būtent tuo metu gimė ir progresyviojo roko judėjimas. Nors VdGG yra dar gana ankstyva grupė, ji neskubės spausti „gazo“. Nors ją aplenks Jethro Tull ir King Crimson, Van der Graaf Generator neliks šešėlyje. Bet tada dar nebuvo galima pasakyti, ar grupė gyvens. Pirminė sudėtis greit žlugo, susiformavęs naujas grupės pamatas vėl pradėjo byrėti išėjus vienam iš įkurėjų C. Judge-Smith. O debiutinis albumas The Aerosol Grey Machine išeis vos ne Peterio Hammillio vardu, nes apskritai nebuvo aišku, ar grupė dar egzistuoja. Tokioje audroje vis dėlto VdGG sugebėjo pasistatyti pamatą į savo muzikos stilių. Pirmieji jų hitai buvo kažkas tarp barokinio britiško popso ir psichodelinio roko. O albumo dainos išklydo iš paprastesnės muzikos ir į psichodelinį motyvą įsiskverbė sudėtingesnės progresyvios struktūros. Nors ir skambesys buvo gana akustiškas, pradėjo jaustis, kad kuriasi progresyviojo roko, ne psichodelinio, grupė. 1969-aisiais progresyviajame roke buvo pats proveržis, todėl Van der Graaf Generator pirmuosius darbus galima vadinti moderniojo progresyviojo roko pradžia. Grupė papuola į tokią spūstį, kurioje stovi King Crimson, Jethro Tull, Yes, vėliau skverbsis Renaissance, Atomic Rooster ir Gentle Giant. Van der Graaf Generator jau nebebus tokia populiari, tačiau ji būti populiaria ir nesistengs.

Po debiutinio albumo išauga jau progresyvumo era. Nors K.Ellis nusprendžia palikti grupę, bet VdGG nesiruošia pasiduoti ir sukuria dar stipresnį tendemą – pasikviečia naują bosistą a.a. N. Potter ir saksofonistą-fleitistą D.Jackson. Jau 1969 metais įrašomas antrasis albumas „The Least We Can Do is Wave to Each Other” (išleidžiamas 1970-ųjų vasarį). Negalime to nepaminėti, nes esą pasireiškia dar vienas fenomenas – Van der Graaf Generator tampa pirmaisiais britų muzikantais, kurių kūrinys („After the Flood“) įrašomas 16 garso takelių įrašymo sistema. Kalbant apie muziką, tai galima kalbėt ir kalbėt. Muzika transformuojasi į sunkų, šiurpų, tamsų, mistišką progroką. Negailima sunkių vargonų, saksofonas anuliuoja visas Hammillio ir jo akustinės gitaros taisykles. Konstrukcijos su daug instrumentalo ir teksto. Maštabiški kūriniai su komplikuota Peterio filosofija. Iš šių teiginių dar kartą išplaukia faktas, kad progresyvusis rokas neturi taisyklių ir kiekviena grupė savaip originali. Van der Graaf‘ai kyla ir populiarėja. „H to He, Who Am the Only One”. Čia įvyksta labai didelis grupės lūžis. Teįrašius kelias dainas iš grupės pasitraukia Nic Potter. Grupė nusprendžia elgtis kontraversiškai – jiems nereikia bosisto. Tačiau H.Bantonas dar apsiima bosu. Šiame albume gimsta tokie reikšmingi kūriniai, kaip VdGG visų laikų simbolis “Killer” ir vieną progresyviausių dainų “Pioneers over c.”.

Pats esminis laikotarpis yra 1971-1972 metai. Grupė išleidžia „Pawn Hearts” – tikriausiai patį geriausią albumą. Jį sudaro vos trys kūriniai, kurių struktūros stambios (palyginimui, “Man-Erg” – trumpiausia albumo daina, trunka 10 minučių), muzika ekscentriška. Tai laikoma progresyviojo roko šedevru, ypač epiškoji „A Plague of Lighthouse Keepers“. Bet iškyla esminis klausimas – koks rokas be gitarų? Štai šis retorinis klausimas parodo, kad Van der Graaf‘ai yra tikri taisyklių laužytojai. Jie išvažiuoja į turą po Europą, o Italijoje tampa svarbiu kultu, italai Van der Graaf‘ų muziką pradeda dievinti. D.Jackson‘as yra pasakojęs, jog Italijoje negali išeiti į gatvę, nes tave iškart atpažins. Bet atsitinka paradoksalus reiškinys – Van der Graaf Generator išsiskiria.

Betgi noras toliau kurti visus tuos pačius keturis narius 1974-ųjų pabaigoje suveda vėl. Van der Graaf Generator atsikuria, bet tyliai. Jie atrodo lieka nepastebėti. Jų populiarumas dabar jau išblėsęs. Bet jie siekia tik kurti. Hammillis prirašęs daugybę puikių tekstų, kartu su muzikantais sukomponavo keturis kūrinius – The Undercover Man, Scorched Earth, Arrow ir The Sleepwalkers - bei sudėjo į vieną albumą – Godbluff. Čia instrumentuotės visai kitokios nei pirmoje jų eroje. Vargonai nebebuvo dominuojantis instrumentas. Hammillis pasistatė griozdišką klavinetą ir pagrindinės melodijos buvo grojamos būtent šiuo instrumentu. Saksofonas taip pat įgyja savo reikšmę. Albumas labai progresyvus, tačiau šie du instrumentai sukūrė puikią muzikinę atmosferą, niekur iki tol negirdėtą skambesį bei įdomias instrumentines kombinacijas. Galima sakyti, jog tas albumas tuo laiku buvo tiesiog kultinis. Bet jo kultas neužsitęsė. Po pusmečio išleidžiamas dar vienas albumas – Still Life. Šis albumas brėžia dar skirtingesnius standartus. Vėl atsiranda sunkūs vargonai, o klavinetas dingsta. VdGG visgi lieka nepanašūs į Pawn Hearts laikus. Jie labai sunkūs, bet labai nepastovūs. Jų įvairūs kontrastai turėtų traukti įvairia muzika besidominčius melomanus. Jie dirbo daug ir ilgai, tai lėmė, kad per pusmetį atsiranda dar vienas albumas – World Record. Van der Graaf Generator muzikiniu atžvilgiu visgi lieka nepastovus, kintantis ir specifinis ansamblis. Tas albumas yra kažkas tarp Godbluff ir Still Life. Hammill‘is nusprendžia kolektyvo muziką paaštrinti elektrinės gitaros prieskoniu. Naujojo albumo muzika jau yra labiau linkusi į roko muziką. Iki tol vis nesivertė liežuvis to sakyti. Išlieka visos kitos savybės – gigantizmas, lyrizmas, instrumentizmas. Turime dar vieną puikų epic‘ą – Meurglys III. Prisimenant vėl istoriją, kuri vėlgi susijusį su Italija – Still Life koncertinio turo Italijoje metu buvo pavogta Hammill‘io Meurglys II gitara. Tai šis kūrinys yra tiesiog odė III-ajai, naujajai jo gitarai. World Record atrodo vos buvo išleistas, likimo tamsi šmėkla vėl kirto Van der Graaf‘ams – šįkart H.Bantonas pasitraukia iš grupės iki pat 2004-ųjų. Iškart po to išeina ir D.Jacksonas. Lieka tik P.Hammill‘is ir G.Evans‘as. Bet čia dar ne pabaiga. Hammill‘is pasikviečia mums jau pažįstamą bosistą N.Potter‘į ir elektriniu smuiku grojanti G.Smith‘ą. Muzika pasikeičia kardinaliai. Vietoj sodrių vargonų ir stipraus saksofono – gergždantis smuikas. Tačiau tai dar ne viskas – Van der Graaf Generator populiarumas smunka, jų ansamblis pradeda nebenešti pelno. Nepaisant to, jie išleidžia „The Quiet Zone / The Pleasure Dome“ 1977 m. rugsėjį. Atrodo, Van der Graaf‘ai (jie susitrumpina pavadinimą iki „Van der Graaf“ – žr. albumo viršelį). Ir atrodo, jog VdGG populiarumas vėl pradeda atgyti. Kalbant apie albumą, tai daug įmantrių melodijų instrumentuočių su smuiko varomąja galia. Nebe toks gigantiškas progresyvizmas šiame albume egzistuoja, bet kad vis dar progresyvu, tikrai taip. Vos išėjus albumui, į grupę pakviečiamas ir Charles Dickie – jis gros violončele ir sintezatoriumi. Muzika tampa dar labiau ekscentriška.

1978 m. Van der Graaf’ams taps lemtingi. Bet pradėkime nuo to, jog D.Jackson‘as dar grįžta į grupę, ir šis ansamblis jau tampa net sekstetu. Sausį įrašomas Vital albumas. Tai koncertinis albumas. O liepą jis išleidžiamas. Taigi, jame yra atliktų ir naujesnių VdGG dainų (kaip kad Ship of Fools ar Last Frame), ir senesnių (Pioneers over c. arba Still Life), ir net P.Hammill‘io solinių dainų (Nadir‘s Big Chance ar Mirror Images). Jos visos ne vien dėl kitokių instrumentų skamba kitaip, bet ir jų struktūra visiškai pakeista. Užtenka pažiūrėti į A Plague of Lightouse Keepers/Sleepwalkers – tai 14 minučių atlikimo versija, į kurią sutilpo ~34 minutes studijinio materialo (A Plague... studijinis įrašas trunka apie 23 min., dar netoli 11 min. – Sleepwalkers). Pioneers išplėsta nuo 13 iki 17 minučių, Last Frame – nuo 6 iki beveik 10. Taip, tas pats VdGG gigantizmas pasireiškia. O ir Vital buvo gana neprastai perkamas, jau vos po mėnesio paaiškėja, jog tai – pats perkamiausias VdGG albumas. Paradoksalu, tačiau Van der Graaf‘ai tuo metu sugroja paskutinį koncertą Austrijoje. Ir – išsiskiria. Esą, dėl pinigų trūkumo. Iš tikro, keistas nutikimas.

Nepaisant to, P.Hammill‘is sėkmingai tęs solinę karjerą, kiti muzikantai su juo bendradarbiaus.

Net niekas nebūtų pagalvojęs, kad VdGG prabus po 26 metų ir dar su ta pačia 1971-1976 metų sudėtimi. Taip, ir visgi tai įvyksta. 2004 metais Van der Graaf Generator atgyja su Banton’u, Evans’u, Jackson’u ir, savaime aišku, Hammill’iu.Be to, dar vienas faktas: per tuos 26 metus Van der Graaf’ai visgi sugrojo dvi dainas – Lemmings 1996-aisiais ir Still Life 2003-aisiais.

2005-aisiais pasirodo albumas Present. Tai dvigubas albumas – viename diske buvo naujos dainos, kitame – studijiniai eksperimentai. Tai visgi naujo, švelnaus, lengvo skambesio albumas. Nebe toks kaip kiti. Instrumentuotės irgi puikios. Taip pat Classic Rock žurnalas jį išrinko vienu iš dešimties reikšmingiausių XXI a. I-ojo dešimtmečio progresyviojo roko įrašų. 

Bet sudėtis suyra. Po metų Jackson‘as pasitraukia iš grupės. Dabar lieka tik trys nariai. Ir ši sudėtis nekinta iki šiandienos. 2007-aisiais pasirodo Real Time – koncertinis įrašas iš sugrįžimo koncerto 2005-aisiais. Tais pačiais metais įrašomas ir koncertinis Live at the Paradiso, bet pasirodo tik 2009-aisiais.

Grįžtant prie studijinės veiklos, 2008-aisiais pasirodo Trisector. Labai įdomus, vis dar patrauklus albumas, nepaisant sumenkėjusios instrumentuotės. Man asmeniškai, Present yra prastesnis už visus kitus jau trejukės albumus. Trisector tikrai yra puikus. Van der Graaf Generator yra populiarūs kaip niekad. Manyčiau, jog jiems dabar sekasi pavergti auditoriją šimtus kartų geriau, nei ka 8-ame dešimtmetyje. Bet tada jų muzika buvo stipresnė. Vėlgi, paradoksalu.

2011 metais pasirodė A Grounding in Numbers – turbūt geriausias VdGG naujosios eros albumas. Šis albumas geras tuom, kad daugiau viskas sukoncentruota į lyriką, į tekstą. Instrumentuotėmis šis albumas užverstas tikrai nėra. Dabar nesu tikras, bet man atrodo 6 minučių nesiekianti Snake Oil yra ilgiausia albumo daina – tai išduoda esant sustiprėjusiam VdGG muzikos konkretumui. Ansamblis pasiekė tą susitelkimą į vieną tašką – į dainą, ne į instrumentą, muziką ar dar kur. Į dainą, kaip pagrindinį muzikos vienetą.

Dar vienas koncertinis Live at the Metropolis pasirodė pernai. Tai byloja apie labai suaktyvėjusį VdGG kaip koncertinės grupės statusą. Kolektyvas stengiasi daugiau investuoti į koncertinę galią, ir mažiau užsilieka prie mąstymų, kaip muziką padaryti kuo sudėtingesne. Dabar jau atsiranda taisyklė – paprastume slypi genialumas. Tuo pradeda vadovautis ir Van der Graaf‘ai.

Pernai taip pat pasirodė studijinių eksperimentų komplektas – ALT. Jie šįkart norėjo parodyti, kad ir instrumentinėje pusėje jie dar išradingi. Aišku, tai tik į galvą šovusios improvizacijos, bet kai kurios iš jų vertos dėmesio. Į kai kurias galima net įsigilinti ir panerti. Net ir jų eksperimentai turi šiokią tokią muzikinę-dvasinę galią. 

Šiandien Van der Graaf Generator vis dar yra aktyvi grupė, keliaujanti į koncertinius turus. Nors kol kas jie dar nepraneša apie naujus studijinius darbus, tikiu, kad jų dar tikrai bus.

Uždarant šį aprašymą, konstatuoju – Van der Graaf Generator – tikrai išskirtinė ir dėmesio verta progresyviojo roko (ir net ne visai roko) grupė.

Mįslė: kuris Van der Graaf Generator narys yra šioje nuotraukoje:

Mįslės įminimas: Hugh Banton (bosinė gitara)

"progresyvusis rokas neturi taisyklių ir kiekviena grupė savaip originali." - mane sužavėjusi tezė.