Rugpjūtis prasidėjo su Hawkwind muzika. Kaip tai užmečiau akį į Aleksėjaus Rybino video apžvalgą, kur jis kalba apie Hawkwind albumą Doremi Fasol Latido ir čia pat perskaičiau Einaro komentarą apie Hawkwindus, tad panorau ir pats susidaryti savo nuomonę apie vieną kitą grupės albumą. Pradėsiu nuo to, kad pats teturiu vieną jų albumą „Warrior on the Edge of Time“, kuris man nepaliko gilesnio įspūdžio, nepaisant recenzentų liaupsių, tad toliau Hawkwind muzika domėjausi gan atsainiai – po vieną kitą dainą iš įvairių laikotarpių grupės discografijoje, retai paklausydamas albumą ištisai. Pasitikrinau vertinimo datas: buvau užsikabinęs 2011-ais (gan stipriai, 3 albumai – Sonic Attack; Choose Your Mask ir It is the Business of the Future to Be Dangerous) ir vertinau 9, kas mano reitinge reiškia neblogas albumas su tendencija į geras. Vėliau po vieną 2017 (Hall of the Mountain Grill - 10) ir 2018 (Quark, Strangeness and Charm 9) ir priešpaskutinis apsilankymas 2023-iais (Blood of the Earth – 9) ir pernai (dvigubas Onward -10).

Dabar klausymas, ar kas nors užsiliko atmintyje? Gerai menu saviškį albumą (kaip progresyvią sudėtingo skambesio nesulaižytą dramatišką muziką) bei dainas Needle Gun, Zarozinia ir, žinoma, Silver Machine bei D - Rider, o daugiau - labai išplautas vaizdas. Menu lyg ir labai netikėtą atmosferinę muziką ir čia pat greta greitą elektroninį roką su drum and bass baze. Dar pamenu kosmoso šaltumo elektroniką ir kone pop stiliaus užvedančią šokių muziką.

Taigi, startavau su Doremi Fasol Latido ir – nieko, visiškai nieko, jokių emocijų. Tada išklausiau The Machine Stops – konceptualų albumą, paremtą Edvardo Morgano Forsterio apsakymu-antiutopija "Mašina sustoja". Man iš vaikystės žinomas siužetas ir jį iliustruojanti muzika momentaliai atrado atsaką, įtraukė ir sujaudino. Po trumpo laiko, poros dienų ar trijų, grįžau ir atidžiai išklausiau Doremi... Šį kartą tiesiog pribloškė pirma ir paskutinė dainos.  Sukau albumą non-stop kol įsismelkė į pasąmonę. Lemio Kilmisterio debiutas, Einaro komentaro dėka, neliko nepastebėtas. Galvą nuraunantis Brainstorm su psichodeliniu aaah,ah,ah ala Led Zeppelin Whole Lotta Love ir stereo vertigo efektu bei improvizacijų kelių taktų tema suėjo vienu ypu, nepaisant 11 min. trukmės. Lord of Light priminė nesudėtingos melodijos  ir rimavimo panašumu Jethro Tull dainą Up to Me, žinoma, viskas paskaninta elektronikos triukais. Space is Deep melodingas, sakytum akustinis iki trečios min., roko kūrinys. Tokio stiliaus muzika sėkmingai toliau plėtojo vengrų Omega. Down Through the Night švelniuose elektronikos efektuose skendinti paprastutė įsimintinos nesudėtingos melodijos daina. Time We Left this World Today piktnaudžiauja vienos trumpos frazės kartojimu, tada įjungia nemelodingą psichodelinį derinį ir juo taip pat užsižaidžia iki to momento, kai abi frazes apjungia į plėtojamą psichodelinį liūną, kuris pamažu vedamas žemo tono gitaros ir prilaikomas ‚fleitos“ garso instrumento pagaliau įgauna ritminę formą ir melodingesnę frazę iki fade out.

O štai The Watcher rami akustinė pasakojimo formos daina netikėtai turi keisto nerimo, kuri tingiu Kobainišku balsu abejingai ir nuo to net nejauku darosi, Lemis konstatuoja, kad davė mums šansą, kurį mes, deja, prašikome, taigi nepykit, bet jums šakės. Super, duper.

Dabar klausausi The Machine Stops sekvelo Into the Woods, kur herojus išsiropštęs į žemės paviršių, ima klaidžioti po mišką. Tik pradėjau, bet man, nepaisant prastesnės garso kokybės, tas albumas turi įdomesnių melodijų ir techninių sprendimų, nei Sustojusi mašina. Begaliniai ilga Hawkwind discografija kiekvienam gali pasiūlyti jam tinkamos muzikos, įvairovė – jos apstu.

Reabilitacija įvyko su albumu Onward ir net pažadino nostalgiją pasiknaisioti Hawkwindų diskografijoj. Radau jog trūksta labai reto jų albumo White Zone (nes jį Brokas and Co.įrašė pasivadinę Psychedelic Warrior), o pas mane jis seniai dulka. Albumas ne kažinkas, bet vistiek, fanams gal patiks.