Thick As a Brick 2

Diskusijos

0

"Per senas rokenrolui, bet dar jaunas, kad padžiautų ant vinies fleitą" - taip galima perfrazuoti Iano Anderseno   1975 -ų metų albumo pavadinimą. Ir ką mes čia girdime? "Kvailo, kaip aulas" tęsinį? Tada Andersonas norėjo pasišaipyti iš progroko grupių, madingai įnykusias kurti konceptualius albumus. Prisidengęs pseudovunderkindo Geraldo Bostock'o vardu sukūrė įmantrią filosofinę parodiją tėvų - vaikų antagonizmo klausimu ir netikėtai susilaukė didžiausio pripažinimo abipus Atlanto.

Dabar, po 40 metų, grįžta prie tos pačios idėjos: kas galėjo nutikti Geraldui Bostockui, kuo jis galėjo tapti. Ianas  nori, kad TAAB - 2 atrodytų tikrai kaip epilogas savo pirmtakui, ir tam naudoja įžanginius fragmentus ir atpažįstamas tonacijas iš ano garsaus albumo. Tai tiek to bendrumo. Metų našta nepalaužė Paido Paiperio nors balsą sudarkė. Seniokiškai tevas aukštesniame registre jis kelia graudulį, tačiau vidutiniame ir žemame diapazone dar vis atpažįstamas. Muzikine prasme albumas labiau dera prie solinio Secret Language of Birds nei prie Thick as a Brick, nor bandyta septynioliką dainų apjungti į vieną, kaip minėtame albume. Kadangi esu Jethro Tull kaip ir die- hard fan, gal net sakyčiau apologetas, priimu šį naują darbą, ir tikuosi pamėgsiu nuoširdžiai, nes tikrai nieko jau iš Andersono nebesitikėjau, o šio mat kur užsimota! Dabar labai norėčiau įsigilinti į albumo tūrinį, nes lėkštų tekstų, o tuo labiau koncepcijos, Ianas nekūria.