Nusipirkau kadaise šį albumą tik sužinojęs, kas per grupė yra Yes, bet dar nežinojau jų diskografijos, todėl pirmosios perklausos grįžus namo mane nuvylė. Tik vėliau įnikęs į šios grupės istoriją ir diskografiją supratau, kad čia visai ne progresyviojo roko albumas, kokio tikėjausi. Prieš metus iš naujo atradau šį albumą ir pradėjau slapta jam simpatizuoti, tačiau objektyvioji mano pusė vis tiek išlieka kritiška. Čia Yes vietomis blankūs (Our Song, City of Love), vietomis per saldūs (It Can Happen), bet yra ir įdomių dainų: Hearts yra gan ilgas ir įdomūs kūrinys, bet vis dar jaučiu kompozicijos išpildymo trūkumus (o gal man tiesiog jaučiasi, kad vietomis kūrinys yra pernelyg ištampytas ir jį buvo galima padaryti trumpesnį). Owner of a Lonely Heart yra šiaip per blanki ir saldi, tačiau visokios detalės aranžuotėje, ypač tie įžanginiai skambesiai labai maloniai pasitinka net ir progroko klausytoją. Leave It turi turbūt įdomiausią melodiją ir priedainį. Bet mano pati pačiausia daina šiame albume yra Changes — gerai išplėtota, vietomis netgi skamba progresyviai ir labai įsimintina. Skamba kaip solidus prog/pop lydinys, kokių moka padaryti "Asia", bet žinoma, šių dviejų grupių keliai yra baisiai persipinę, tik "Asia" toj poprokinėj srityje vis tik skamba daug geriau nei bet kokie Yes bandymai... Parašysiu 8 balus šiam albumui.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2017 m. rugpjūčio 13 d. 09:36:31
Nusipirkau kadaise šį albumą tik sužinojęs, kas per grupė yra Yes, bet dar nežinojau jų diskografijos, todėl pirmosios perklausos grįžus namo mane nuvylė. Tik vėliau įnikęs į šios grupės istoriją ir diskografiją supratau, kad čia visai ne progresyviojo roko albumas, kokio tikėjausi. Prieš metus iš naujo atradau šį albumą ir pradėjau slapta jam simpatizuoti, tačiau objektyvioji mano pusė vis tiek išlieka kritiška. Čia Yes vietomis blankūs (Our Song, City of Love), vietomis per saldūs (It Can Happen), bet yra ir įdomių dainų: Hearts yra gan ilgas ir įdomūs kūrinys, bet vis dar jaučiu kompozicijos išpildymo trūkumus (o gal man tiesiog jaučiasi, kad vietomis kūrinys yra pernelyg ištampytas ir jį buvo galima padaryti trumpesnį). Owner of a Lonely Heart yra šiaip per blanki ir saldi, tačiau visokios detalės aranžuotėje, ypač tie įžanginiai skambesiai labai maloniai pasitinka net ir progroko klausytoją. Leave It turi turbūt įdomiausią melodiją ir priedainį. Bet mano pati pačiausia daina šiame albume yra Changes — gerai išplėtota, vietomis netgi skamba progresyviai ir labai įsimintina. Skamba kaip solidus prog/pop lydinys, kokių moka padaryti "Asia", bet žinoma, šių dviejų grupių keliai yra baisiai persipinę, tik "Asia" toj poprokinėj srityje vis tik skamba daug geriau nei bet kokie Yes bandymai... Parašysiu 8 balus šiam albumui.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2016 m. gruodžio 23 d. 07:08:00
Net neįtikėtina, kaip vienas naujas narys keičia grupės skambesį.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly