Kaip ir Das Seelenbrechen, jo pirmtakas Eremita yra keistokas albumas, kurio pirmoji pusė yra progresyvus metalas su juodmetalio prieskoniais, labai dvelkiantis Leprous - Bilateral braižu (matyt, Ihsahn sėmėsi išminties iš savo svainio, kuris netyčia yra Leprous lyderis). O antroji pusė... na, keista. Galbūt Das Seelenbrechen antroji pusė buvo tamsi, ambientiška, šiame albume ji kaip tik labiau chaotiška su tokiom nevienalytėm kompozicijom kaip The Grave ir Departure. Man vis tik pirmoji pusė prilimpa labiau. Arrival vokalinis duetas su Einar Solberg puikus, The Paranoid įsimintinas gabaliukas, netgi progresyviai įmantri The Eagle And The Snake sudomina antroje pusėje. Bet ties maždaug Something Out There pradedu pasimesti ir vėl grįžtu į vėžes tik paskutinėje albumo dainoje Recollection, kuri yra įdomus lengvesnis numeriukas, tinkantis į šiuolaikinę Ihsahn kūrybą (turbūt nesunkiai įpaišytume į Pharos EP). Pirmai albumo pusei rašyčiau solidų 9-etą, antrajai 8-etą. Galutinis rezultatas tebūnie 9-etas su minusėliu, nes albumas smagus, tik vietomis galbūt net per smagus.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. balandžio 21 d. 21:40:38
Kaip ir Das Seelenbrechen, jo pirmtakas Eremita yra keistokas albumas, kurio pirmoji pusė yra progresyvus metalas su juodmetalio prieskoniais, labai dvelkiantis Leprous - Bilateral braižu (matyt, Ihsahn sėmėsi išminties iš savo svainio, kuris netyčia yra Leprous lyderis). O antroji pusė... na, keista. Galbūt Das Seelenbrechen antroji pusė buvo tamsi, ambientiška, šiame albume ji kaip tik labiau chaotiška su tokiom nevienalytėm kompozicijom kaip The Grave ir Departure. Man vis tik pirmoji pusė prilimpa labiau. Arrival vokalinis duetas su Einar Solberg puikus, The Paranoid įsimintinas gabaliukas, netgi progresyviai įmantri The Eagle And The Snake sudomina antroje pusėje. Bet ties maždaug Something Out There pradedu pasimesti ir vėl grįžtu į vėžes tik paskutinėje albumo dainoje Recollection, kuri yra įdomus lengvesnis numeriukas, tinkantis į šiuolaikinę Ihsahn kūrybą (turbūt nesunkiai įpaišytume į Pharos EP). Pirmai albumo pusei rašyčiau solidų 9-etą, antrajai 8-etą. Galutinis rezultatas tebūnie 9-etas su minusėliu, nes albumas smagus, tik vietomis galbūt net per smagus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas