Aš esu labai laimingas, kad be manęs egzistuoja puiki Peter Hammill fanų bazė, kuri labai operatyviai dalijasi jo koncertų iškarpomis. PH koncertuoja įprastai gan toli nuo manęs (šiuo metu – turas Italijoje) ir nepasisekė jo pamatyti su grupe Van der Graaf Generator Varšuvoje (dėl kovido ir po to dėl paties PH ligos).

PH jau n metų su savo solo kūryba važinėja solo, nors didelė jo repertuaro dalis aranžuota roko muzikos ansambliui. Ir jis kiekvieną koncertą išsitraukia vis skirtingą dainų puokštę iš savo kelių šimtų dainų lobyno ir dėl to yra taip nuostabu kiekvieną koncertinį įrašą su vis netikėta daina išgirsti. Ir kadangi girdi tik vokalą ir pianiną arba vokalą ir akustinę gitarą, didžioji dalis dainų suskamba naujai ir kartais net geriau, jautriau.

Sakyčiau, kad taip nutiko ir su šiuo dainų „Time to Burn“ (1988 m.) ir „Four Pails“ (1986 m.) atlikimu prieš kelias dienas Florencijoje. Tai toli gražu nėra mano mėgstamiausios PH dainos ir įprastom aplinkybėm jų studijinėm versijom nesidalinčiau. Bet jo šitas 2024-ųjų sugrįžimas prie šitų dainų tik su savo netobulu, bet vis dar labai geru 76-mečio balsu ir pianinu yra nuostabus. Aš net dabar grįžau prie originalių dainų versijų ir jas išgirdau kitoje šviesoje... kartais vienas geras atlikimas atskleidžia visą dainų grožį.

Peter Hammill 75-mečio proga parašiau postą savo facebook paskyroje. Pridedu jo turinį ir čia:

Aš atsiprašau, kad 73295-ąjį kartą postinu apie šį žmogų, tačiau šįkart privalau. Šiandien yra Genijaus, t.y. Peter‘io Hammill‘io 75-asis gimtadienis. Tai yra neabejotinai didžiausią įtaką man padaręs muzikos atlikėjas ir kūrėjas. Kaip tik praėjusią savaitę PH įsiveržė į pirmą vietą mano last.fm paskyroje (kur jau beveik dešimtmetį registruoju savo muzikos perklausas), kadangi paskutiniu metu vėl grįžtu prie jo muzikos, ypač naujesnės, pagamintos 21-ajame amžiuje. O čia dar neskaitant jo grupės Van der Graaf Generator (VdGG), kuri taip pat aukštai pagal perklausų skaičių. 

Tokia jubiliejine proga norisi prisiminti taip pat jubiliejines sukaktis švenčiančius PH albumus. O tokių jo bene 40 albumų siekiančioje diskografijoje yra ne vienas. Ir jų sąrašas gerai iliustruoja, koks universalus yra šis atlikėjas:

1. Antrasis studijinis albumas „Chameleon In The Shadow Of The Night“ (1973 m.). Pirmas rimtas PH bandymas į ambicingas progroko kompozicijas po to, kai VdGG pirmą kartą išsiskyrė 1972 metais.

2. Septintasis studijinis albumas „The Future Now“ (1978 m.). Čia PH interesai pasislenka link new wave muzikos, bet tai pasireiškia labai ambicingu, ekspresionistiniu, avangardiniu braižu. Trumpos, keistos, ekscentriškos dainos. 

3. Dvyliktasis studijinis albumas „Loops & Reels“ (1983 m.). Greičiausiai labiausiai eksperimentinis darbas, stipriai įkvėptas ambiento, bet neatsisakant avangardo, polinkio į šaižią, disonansiškai ir iššaukiančiai skambančią roko stiliaus muziką.

4. Tryliktasis studijinis albumas „Patience“ (1983 m.). Vienas mano mėgstamiausių PH darbų. Intensyvus, stiprus, bet tuo pačiu melodingas darbas su įsimintinomis dainomis, kuriose šiek tiek dvelkia tuo laikmečiu madinga post-punk dvasia.

5. Šešioliktasis studijinis albumas „In A Foreign Town“ (1988 m.). Dar vienas unikalus darbas, kuriame PH pasineša ant elektroninių to laikmečio technologijų, pasijungia sintezatorius ir sukuria labai sintetiškai skambančių dainų kolekcija, savo skambesiu esančia netoli „Kraftwerk“ teritorijos.

6. Dvidešimtasis studijinis albumas „The Noise“ (1993 m.). Vienas aršiausių, kiečiausių PH darbų, kurį beveik be abejonių galima vadinti hardroku. Net nepatikėtumėt, kiek šis atlikėjas vietomis gali skambėti panašiai į „Bon Jovi“.

7. Dvidešimt penktasis studijinis albumas „This“ (1998 m.). Visko, ką čia paminėjau, kombinacija, ir dar su bonusais. Nuo saksofonu ir smuiku prisodrinto folkroko iki fankroko Prince stiliumi ar net distopiško industrinio roko. 

Ir dabar iš visos šitos kolekcijos man reikia išsirinkti kokį vieną pavyzdį, kurį labiausiai noriu paminėti ir pasidalinti su jumis. Nusprendžiau, kad šiandien pasidalinsiu „In A Foreign Town“ albumą atidarančia daina „Hemlock“. Ši daina ne tik įprasmina unikalų, kitonišką, mūsų akimis gal kiek atgyvenusį elektroninį vėlyvojo 9-ojo dešimtmečio skambesį. Manau, kad mes, gyvendami tokiais politiškai įkrautais laikais, galime rasti stiprų santykį su „Hemlock“ tekstu. Ši daina akivaizdžiai yra PH reakcija į neseniai įvykusią Černobylio katastrofą ir išlieja savo frustraciją dėl naivios žmonijos, kuri mano, kad politikai nemeluoja ir išspręs visas pasaulio problemas. O iš tikrųjų gyvename „hemlock world“, t.y. toksiškame pasaulyje. Hemlock angliškai yra mauda – augalas, kuris yra nuodingų alkaloidų užtaisas ir kurio tinktūra buvo panaudota nunuodijant Sokratą. Įžangoje nuskambantis ketureilis labai efektingas:

The Earth is flat and pigs can fly – 

Swallow hard and believe the lies 

In these alleys all are blind: 

Skittles fall for the dreams of humankind

Ne, žemė neplokščia, kiaulės neskraido ir Skittles saldainiukais iš dangaus lyt nepradės. Problemas turim spręsti patys, pasipriešindami politikų pasyvumui ir pažadukams.

Lapkričio 24 d. bus išleista naujai įrašyta dviejų albumų („In A Foreign Town“ ir „Out of Water“) versija. PH nusprendė šiems albumams įpūsti kitokią dvasią ir vietoj originalaus elektroninio skambesio išgirsime turbūt gerokai organiškesnes, į akustinį skambesį orientuotas dainų versijas. Įdomu, kaip naujai skambės „Hemlock“ ir visos kitos šių dviejų albumų dainos.