Poezija visad buvo stiprioji Hamilio pusė. Nesakau, kad ji nusveria jo kompozitoriaus talentą, bet akcentuoju tai, kad ji stabiliai išlieka įdomi per visą Hamilio karjerą. Prieš 10 metų perskaičiau visus jo dainų tekstus, buvau apsėstas juo, tada dariau daug Van der Graaf vertimų. Dabar užmečiau akį į šį ankstyvos kūrybos pavyzdį ir vėl atmintyje iškilo tokios dainos kaip La Rosa ar When She Comes (vyro- moters santykių anatomija), o ypač My Room (Waiting for Wonderland) artima savo tema dainai Child - desperatiškas troškimas artimo sielos draugo, kaip gelbėjomosi rato, ar saugaus prieglobsčio.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Nepriekaištinga Hammill'io rašymo ir dainavimo sąveika yra tai, kas paperka šioje dainoje. Gitara brazdinama, ir ji, žinoma, suteikia gerą atramą dainos išpildymui, bet beklausant ji pasilieka antrame plane, o ką labiausiai girdi ir į ką įsiklausai tai žodžiai. Galbūt tai Hammill'io poetiška magija, bet paperkanti, ir dėl to visai negaila.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
Tai niekas netrukdo. Nėra ir labai didelė diskografija studijinių albumų. O man vis dar reikia normaliai perklausyti visus klasikinius, kurių gal nei vieno albumo normaliai taip ir neperklausiau. Bitlai, Rolling Stones, Kinks...
Man reiktų kažkada pradėt santykius su Wings. Visuomet Wings turėjau omeny kaip mane labiau dominantį projektą negu patys bitlai, bet vis kažkur kitur dėmesys nukrypsta. Bet neabejoju, jog Wings kataloge rasčiau nemažai ką sau artimo.
Kažin ar uždėjus šauktuką pavadinime pasitaisytų. Nes šauktukas ir turėtų būti pagal viską. O gal jis buvo išimtas su priežastim... Hm, įdomus mistinis detektyvas.
2025 m. liepos 9 d. 08:58:11
Poezija visad buvo stiprioji Hamilio pusė. Nesakau, kad ji nusveria jo kompozitoriaus talentą, bet akcentuoju tai, kad ji stabiliai išlieka įdomi per visą Hamilio karjerą. Prieš 10 metų perskaičiau visus jo dainų tekstus, buvau apsėstas juo, tada dariau daug Van der Graaf vertimų. Dabar užmečiau akį į šį ankstyvos kūrybos pavyzdį ir vėl atmintyje iškilo tokios dainos kaip La Rosa ar When She Comes (vyro- moters santykių anatomija), o ypač My Room (Waiting for Wonderland) artima savo tema dainai Child - desperatiškas troškimas artimo sielos draugo, kaip gelbėjomosi rato, ar saugaus prieglobsčio.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2025 m. liepos 9 d. 00:38:00
Nepriekaištinga Hammill'io rašymo ir dainavimo sąveika yra tai, kas paperka šioje dainoje. Gitara brazdinama, ir ji, žinoma, suteikia gerą atramą dainos išpildymui, bet beklausant ji pasilieka antrame plane, o ką labiausiai girdi ir į ką įsiklausai tai žodžiai. Galbūt tai Hammill'io poetiška magija, bet paperkanti, ir dėl to visai negaila.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.