Aš šio kūrinio nesiklausiau nuo 2012-ųjų metų, kai tyrinėjau Arthur Brown repertuarą. Po 13 metų jis mane nudaužė dvigubai. Tiesiog labai mielo ir šilto skambesio kūrinys (ypač kaip skamba sintezatorius ir kaip švelniai ir džiaugsmingai vokalą atlieka Brown'as), kuriam aštresnį prieskonį suteikia gitaros kaskartiniai brūkštelėjimai. Mane labiausiai žavi šio kūrinio akordų progresija. Pagrindinė posmo progresija sudaryta iš šešių akordų (nežinau, kokių, vien tik su ausimi ir be instrumento po nosiai pasakyti sunku), bet tas šūvis aukštyn pereinant iš trečio į ketvirtą akordą toks smagiai disonuojantis. O interliuduose prieš posmus skamba kita progresija, kuri ne mažiau simpatiška. Priedainis irgi turi savo melodiją, taip kad kūrinys toli gražu nėra monotoniškas. 10 balų.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
Tai niekas netrukdo. Nėra ir labai didelė diskografija studijinių albumų. O man vis dar reikia normaliai perklausyti visus klasikinius, kurių gal nei vieno albumo normaliai taip ir neperklausiau. Bitlai, Rolling Stones, Kinks...
Man reiktų kažkada pradėt santykius su Wings. Visuomet Wings turėjau omeny kaip mane labiau dominantį projektą negu patys bitlai, bet vis kažkur kitur dėmesys nukrypsta. Bet neabejoju, jog Wings kataloge rasčiau nemažai ką sau artimo.
Kažin ar uždėjus šauktuką pavadinime pasitaisytų. Nes šauktukas ir turėtų būti pagal viską. O gal jis buvo išimtas su priežastim... Hm, įdomus mistinis detektyvas.
2025 m. birželio 10 d. 20:45:50
Aš šio kūrinio nesiklausiau nuo 2012-ųjų metų, kai tyrinėjau Arthur Brown repertuarą. Po 13 metų jis mane nudaužė dvigubai. Tiesiog labai mielo ir šilto skambesio kūrinys (ypač kaip skamba sintezatorius ir kaip švelniai ir džiaugsmingai vokalą atlieka Brown'as), kuriam aštresnį prieskonį suteikia gitaros kaskartiniai brūkštelėjimai. Mane labiausiai žavi šio kūrinio akordų progresija. Pagrindinė posmo progresija sudaryta iš šešių akordų (nežinau, kokių, vien tik su ausimi ir be instrumento po nosiai pasakyti sunku), bet tas šūvis aukštyn pereinant iš trečio į ketvirtą akordą toks smagiai disonuojantis. O interliuduose prieš posmus skamba kita progresija, kuri ne mažiau simpatiška. Priedainis irgi turi savo melodiją, taip kad kūrinys toli gražu nėra monotoniškas. 10 balų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas