Būna tokių albumų, kurie neskamba, neskamba, iki kol neiššoka viena puiki daina ir nuo to momento albumas, atrodo, atranda savo vagą ir ja laisvai teka. Epicloud yra bene chrestomatinis tokio įspūdžio pavyzdys. Man nesiseka suprasti, kas vyksta albume iki Kingdom: turime gan progresyviai chaotišką True North, beveik pankišką Lucky Animals, popsavą Save Our Now ir jokia daina nedvelkia kompleksiška Devin'o natūra, labiau skamba kaip Devin'o bandymas nevykusiai pamėgdžioti save. Bet Kingdom pramuša ledus. Nepaisant to, kad tai sena kompozicija iš Physicist albumo (šito iki pat šiandien nežinojau), bet čia ji įrašyta ir suprodiusuota švariau, kūrinys dėl to naujai atgimsta. Ir po to puiki, lengva Divine, stiprūs numeriai Grace ir More! (mano dvi mėgstamiausios kompozicijos po Kingdom albume). Po Lessons miniatūros stoja Hold On, kuri yra daug geresnis bandymas nei Save Our Now su noru asimiliuoti subtilų baladinį progmetalio skambesį su poproku. Na ir Angel įdomus numeris, nors nėra tarp mano mėgstamiausių. Taigi, man Epicloud labai dvilypis: iki Kingdom manęs nejaudina ir tai albumo pusei būčiau linkęs rašyti 7-etą, o antrai albumo pusei būčiau linkęs rašyti 9-etą, todėl vidurkis išeina 8-etas. Nepretenduoja į mėgstamiausius DT albumus, šiek tiek hit and miss albumas, bet Devin'o eksperimentavimas, net jei kiek prisvilęs, yra įdomus ir inovatyvus.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. balandžio 27 d. 22:18:37
Būna tokių albumų, kurie neskamba, neskamba, iki kol neiššoka viena puiki daina ir nuo to momento albumas, atrodo, atranda savo vagą ir ja laisvai teka. Epicloud yra bene chrestomatinis tokio įspūdžio pavyzdys. Man nesiseka suprasti, kas vyksta albume iki Kingdom: turime gan progresyviai chaotišką True North, beveik pankišką Lucky Animals, popsavą Save Our Now ir jokia daina nedvelkia kompleksiška Devin'o natūra, labiau skamba kaip Devin'o bandymas nevykusiai pamėgdžioti save. Bet Kingdom pramuša ledus. Nepaisant to, kad tai sena kompozicija iš Physicist albumo (šito iki pat šiandien nežinojau), bet čia ji įrašyta ir suprodiusuota švariau, kūrinys dėl to naujai atgimsta. Ir po to puiki, lengva Divine, stiprūs numeriai Grace ir More! (mano dvi mėgstamiausios kompozicijos po Kingdom albume). Po Lessons miniatūros stoja Hold On, kuri yra daug geresnis bandymas nei Save Our Now su noru asimiliuoti subtilų baladinį progmetalio skambesį su poproku. Na ir Angel įdomus numeris, nors nėra tarp mano mėgstamiausių. Taigi, man Epicloud labai dvilypis: iki Kingdom manęs nejaudina ir tai albumo pusei būčiau linkęs rašyti 7-etą, o antrai albumo pusei būčiau linkęs rašyti 9-etą, todėl vidurkis išeina 8-etas. Nepretenduoja į mėgstamiausius DT albumus, šiek tiek hit and miss albumas, bet Devin'o eksperimentavimas, net jei kiek prisvilęs, yra įdomus ir inovatyvus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas