The Devil You Know

Diskusijos

0

Aptarkim šį prarastąjį Black Sabbath albumą (kitas pavadinimas yra formalumas ir nesusipratimas, man The Devil You Know yra Black Sabbath albumas). Šiom dienom neturiu daug susikaupimo, klausiausi šio albumo su 17 milijonų kitų darbų ir minčių galvoje, tad teko jį sukti tikrai daug kartų, kol jis man sugulė į galvą. Ir tai, kad jis turi gan doom'išką, tirštą produkciją, neduoda daug įsimintinumo net ir geroms albumo kompozicijoms, todėl jo klausytis pasidaro sunkiau. Bet ta pati problema buvo ir su kitais Dio eros Black Sabbath albumais (galbūt tik Mob Rules man pasirodė lengvesnis klausinys). 

Nepaisant tos tamsokos produkcijos, visgi kiekvienas Dio sugrįžimas į Butlerio ir Iommi kompaniją baigiasi albumu, kurio skambesys yra kietas, įtikinamas, kuriame instrumentai dirba stipriai, o ir pati muzika transformuojasi taip, kad ji pasidaro labiau tinkama Dio balsui atsiskleisti. Čia Dio jau brandžiame amžiuje, bet jo balsas beveik toks pats stiprus kaip prieš kelias dešimtis metų. Appice būgnavimas solidus, palaikantis tamsią muzikos dvasią, bet geriausiai čia dirba Iommi ir Butler gitaros-boso duetas ir tas ypač jaučiasi dainose Atom And Evil, Bible Black beigi Double The Pain. 

Kompozicijos bendrai imant tikrai solidžios, tačiau yra pastebimas minusas, kad, atrodo, grupė šiek tiek su idėjom išsikvėpė ties albumo viduriu ir antroji albumo pusė skamba pastebimai silpniau (ir gal tik albumą uždarantis lėtūnas Breaking Into Heaven nuskamba šviežiau). Eating The Cannibals ir Neverwhere nuskamba kaip gan konvejerinis rokenrolas, kas kažkiek primena net ir tuos 90-ųjų vėlyvesnius Tony Martin eros albumus. Follow The Tears atmosferiškai skamba net kaip kiek perspaustas helovyninis garso takelis. The Turn Of The Screw yra melodiškai ausims ne pati patraukliausia daina.

Kita vertus, pirmos penkios kompozicijos yra šio albumo tikroji jėga. Mano mėgstamiausia iš jų yra Double The Pain – aš prie šios dainos parašiau atskirą komentarą, bet man patinka, kiek pykčio slypi po gitaros rifu ir boso linija, daina kupina disonanso. Net Dio stengiasi skambėti taip menacing, kai žodžiai įgauna neįprastai ilgas balses (dėl to jį pavadinau aukštaičiu). Bible Black įžanga atmosferiškai man vėl primena Falling Off The Edge Of The World, bet greit įgyja savo identitetą. Priedainyje Dio išvysto tokį operatinį skambesį, man jis truputį primena Holy Diver dainą. Iommi antroje pusėje serviruoja puikią gitaros solo su nuostabiu Gyzo bosavimu antrame plane. Atom And Evil rifas ikoniškas, tik gal jos lėtūniška grėsminga atmosfera gali būti skirta ne kiekvienai ausiai, ji rodos pristinga dinamikos. Fear irgi labai panaši daina, man šios dainos priedainis labai patinka, o po antrojo priedainio nuskambanti instrumentinė sekcija – vienas grėsmingiausių ir tamsiausių muzikinių momentų albume. Man tik Fear pristinga kulminacijos. Rock And Roll Angel toks savotiškas albumo anthem'as, didinga daina su maloniais ausiai melodingais motyvais. 

Albumo žvaigžde deleguosiu Tony Iommi. Nors Gyzo boso partijos labai kietos šiame albume, o ir Dio performansai daugeliu atvejų patinka, visgi Tonis kietas ir rifuose, ir soluotėse šiame albume.

Pirma albumo pusė verta tikrai solidaus 9-eto, bet antra pusė nukrenta iki 8-eto. Būtent tas netolydumas ir klampi albumo produkcija provokuoja mane suvidurkinti rezultatą į mažąją pusę ir rašyti 8-etą su pliusu. Bet albumą vis tiek palike'inu, atradau ryšį su juo. Gaila, kad tai bene paskutinis rimtas Ronnie James Dio darbas, praėjus pusmečiui po šio albumo išleidimo jis sulaukė vėžio diagnozės ir po diagnozės pagyveno tik dar pusmetį. R.I.P. Ronnie James Dio (1942-2010).