|
|
|
|
|
Duokš ausį, nors kvailiu vadinsiu, bet išklausyk:
Ragana miške pabūčiavo tave naktį tąsyk,
O po to išreikalavo: tai tikri tavo jausmai.
Raganos pažadas įsigali.
Jis tiki ir klauso, kol kvatodama tu skraidei.
Vis dar taip pat - lapai krenta: raudoni, geltoni, rudi -
o meilę lauke atradai, paliktą po lietumi.
Vandens išprausta, bet širdgėlos savo pritvinus.
Raganos pažadas jau veikia,
ir tu jau dairaisi kitur sėkmės asmeninės.
Ieškai, nenustoji ieškojus, juk kažkur turi būti,
ką gi, bergždžiai, nėr kvailių, tai ne jis – kvailutis.
O lapai vis krenta – tu per akla matyti truputį.
Tau nelengva bus rasti, ir tai naturalu.
Jis mielai atsiduotų tau, bet tau nesvarbu.
Tu lauki daugiau, bet jau savo gavai su kaupu.
Raganos pažadas išsikvepia,
tad nėra ko laukia, jis nepasirodys laiku.
|