Ludwig van Beethoven (adapt. Liudvikas van Bethovenas arba Betovenas) – vokiečių klasikinės muzikos kompozitorius, žymi figūra muzikoje pereinamajame laikotarpyje tarp klasicizmo ir romantizmo epochų. Plačiai pripažįstamas kaip vienas iš didžiausių kompozitorių, jo kūryba įkvėpė daugelį vėlesnių kompozitorių, muzikantų ir klausytojų.

Biografija Liudvikas van Bethovenas gimė Bonoje. Tėvai – Johanas van Bethovenas ir Magdalena Keverich van Bethoven. Gimimo data anksčiau buvo laikoma gruodžio 16 d., nes žinoma, kad krikšto data – gruodžio 17 d., o tuo metu naujagimiai būdavo krikštijami dieną po gimimo. Bethoveną muzikos pradėjo mokyti jo tėvas, kapelos giedotojas. Pasakojama, kad tėvas sūnų mušdavo, versdavo jį groti tikėdamasis padaryti iš jo panašų vunderkindą kaip Mocartas. Bethovenas taip pat mokėsi pas Bonos dvaro vargonininką Kristianą Gotlobą Nefę. 1792 m., pasinaudojęs savo darbdavio Bonoje dėka įgytais ryšiais, Bethovenas persikėlė į Vieną. Čia jis tikėjosi mokytis pas Haidną, tačiau šis neturėjo laiko mokiniams ir po dvejų metų perdavė Bethoveną Johanui Albrechtsbergeriui. Jaunasis pianistas greitai buvo pripažintas virtuozu, kiek lėčiau pasiekė pripažinimą kaip kompozitorius. Bethovenas visą gyvenimą buvo laisvas kompozitorius, t.y. ne dirbo bažnyčiai ar rūmams, bet gyveno iš pasirodymų, rėmėjų lėšų ir to, ką gaudavo pardavęs savo kūrinius. Maždaug nuo 28-erių metų Bethovenas ėmė kursti, apie 50 gyvenimo metus visai apkurto. Galiausiai tai jį net privedė prie minčių apie savižudybę. Jo asmeninis gyvenimas buvo sudėtingas: kompozitorius niekad nevedė, tačiau žavėjosi jam nepasiekiamomis moterimis dažnai pykdavosi su giminėmis, jo elgesys su kitais žmonėmis būdavo nepatenkinamas. Turėjo finansinių bėdų. Šie blaškymaisi atsispindi ir jo muzikoje. Visą gyvenimą buvęs silpnos sveikatos, 1826 m. Bethovenas visai nusilpo. Kitąmet jis mirė, manoma, nuo kepenų ligos, tačiau yra nuomonė ([1]), kad mirtį lėmė apsinuodijimas švinu, kurio Bethovenas gavo per žuvį, pagautą Dunojuje.

Kūryba Bethovenas išplėtojo, patobulino sonatų formą, kurią perėmė iš Haidno ir Mocarto (pirmosios trys Bethoveno sonatos netgi dedikuotos Haidnui), taip pat vystė simfoniją (vietoj keturių dalių simfonijos jis pasirinko daug laisvesnę formą). Kūryboje pastebima tiek Švietimo epochos idėjų, tiek beužgimstančio Romantizmo elementų. Liudvikas van Bethovenas padėjo pamatus Romantizmo epochos muzikai. Kūriniai Bethoveno kūryba skirstoma į tris laikotarpius: Pirmasis laikotarpis: iki 1802 m. Kompozitorius ieškojo savo kūrybinio braižo. Šiam laikotarpiui priklauso 6 styginių kvartetai, 10 sonatų fortepijonui, 3 koncertai fortepijonui ir dvi simfonijos. Antrasis laikotarpis: iki 1816 m. Bethovenas suformuoja individualų stilių. 6 simfonijos, muzika Gėtės dramai „Egmontas“, uvertiūra „Koriolanas“, opera „Fidelijas“, 2 koncertai fortepijonui, koncertas smuikui, „Razumovskio kvartetai“, sonatos fortepijonui. Trečiasis laikotarpis: Bethoveno kūryboje atšiaurumą keičia mąslumas. 5 sonatos fortepijonui, „Variacijos Diabelio tema“, Missa solemnis, Devintoji simfonija ir styginių kvartetai. Paprastai į Bethoveno kūrinių sąrašus įtraukiama: 9 simfonijos, 11 uvertiūrų, muzikos kūrinių teatro pastatymams, koncertas smuikui su orkestru, 5 koncertai fortepijonui su orkestru, 16 styginių kvartetų, 9 fortepijoniniai trio, 10 sonatų smuikui ir fortepijonui, 5 sonatos violončelei ir fortepijonui, 32 sonatos fortepijonui, taip pat variacijų ciklai fortepijonui, oratorija, opera „Fidelijas“, dvejos mišios, įvairios arijos, dainos. (Šaltinis: Barbara Russano Hanning, „Trumpa Vakarų muzikos istorija“). Garsiausios Bethoveno simfonijos yra trečioji (Herojinė), penktoji (Likimo) ir devintoji (Džiaugsmo). Pasakojama, kad trečiąją savo simfoniją Bethovenas buvo paskyręs Napoleonui Bonapartui, bet sužinojęs, kad šis pasiskelbė imperatoriumi, Bethovenas supykęs nubraukė ankstesnį pavadinimą ir pavadino ją „Herojui“. Penktoji simfonija pavadinimą gavo tik po kompozitoriaus mirties. „Taip likimas beldžias į duris“ – buvo pasakęs Bethovenas apie per visą simfoniją besikartojantį motyvą. Dėl šių jo žodžių simfonija ir buvo pavadinta „Likimo“ simfonija. Devintoji simfonija nuo kitų skiriasi tuo, kad kompozitorius į ją įtraukė chorą ir solistus. Ketvirtoje simfonijos dalyje Bethovenas panaudojo vokiečių poeto F. Šilerio odę Džiaugsmui.