Kažko nesusiklostė mano santykis su Shining (Švedija), nors buvo laikas, kai apie juos triūbijo  didžioji black metal apologetų dalis. Vyrai dainuoja-riaumoja gimtąja švedų kalba, turi išskirtinį braižą ir nestokoja rifų, be to, koncertuose moterišką lytį varo į transą.  Turėjau progą matyti juos gyvai Velnio Akmenyje ir ... likau it musę kandęs. Man jų pasirodymas buvo perdėm teatralizuotas su aibe vokalisto pretenzingų sprendimų suvaidinti kažkokį "mirštantį gulbiną". Aplamai, man pasirodė kaip įkaušęs ar apsinešęs.

Šiandien pastebėjau jų naują 2018 01 05 išleistą albumą Varg Utan Flock ir nuodugniai įsiklausiau. Skamba agresyviai, kone brutaliai, veržlūs rifai, mėsinga tekstūra, dažna tempo ir nuotaikų kaita. Jaučiasi doom o vietom net progresyvus džiazinis nukrypimas. Vokalas nuo stenančio, kenčiančio vargšo lemenimo iki galingo blackeriams būdingo stūgavimo bei šūkaliojimo. Tikrai nenuobodžiavau. Užskaitau kaip būvusių pozicijų susigrąžinimą, bent jau mėginimą ton pusėn.