Aš iš kriauklės neišsinėriau vos
Prieidamas arti, visai prie pat,
Kai vizija išniro rožinės spalvos  -
Mergaitė, parduodanti kažką.

Mergaitė man pasiūlė kišeninę saulę. 
Žiū, su nekaltutė šypsena ana.
Ji tarė: - Linksmybių nori gauti?
Ji į dangų tave užkels trumpam. 

Mane palytėjo jos atsargūs pirštai 
Jau visai prie mėlyno dangaus lubų.
Per saulę mūs bendras jausmas patirtas
Ir galiausiai būčiavau jos rubinines lūpas.

Ji ėmė dainuoti lopšinę šitą,
Sudėtą  senovės senojų* turbūt:
„Sapnų karalystėje niekas nemiršta,
Miegok saugiai, mano berniuk“

Saulė it geležtė rėžė akis,
Smėlyje nupiešė pasaulius kitus.
Mano atsiminimai, jau blėstantys,
Staiga išslydo man pro pirštus.

Smėlyje dvi puikias kriaukles radau,
Panašias kaip  vandens du lašai.
Ir dingojos jog scyles* skambant jau
už šniokščiančių septynių jūrų girdžiu ašai...


*senojai (Senoi) – medžiotojų-rinkėjų gentis Malaizijoje, žymi tuo kad geba sapnuoti lucidinius sapnus, t.y. praktikavo „gyvuosius sapnus“, kad garantuotų protinę sveikatą. 

*scylė (varpelis), angl. Bluebell, lot. Scilla non-scripta – hiacintinių šeimos augalas mėlynais varpelio formos žiedais.