Bandžiau ieškoti Adeino palatos. Radau. Įėjau tyliai. Jis buvo vienas palatoj. Vienintelis. Jis miegojo, taip gražiai atrodo.. Ašaros bėga upeliais... Tai mano kaltė. Nebūčiau su juo išsiskyrusi, jis nebūtų ėjęs vienas namo, ir jam niekas nebūtų atsitikę... Priėjau prie lovos, ant spintelės padėjau raudonas rožes ir šokoladą . Ašarų negalėjau sustabdyt.. Dėl garsaus mano verkšlenimo Adeinas prabudo. Vos atmerkęs akis, nusišypsojo, lyg jautė, kad aš jau čia. Atsiprašinėjau jo, bet jis nieko neatsakė. Po to paprašė, kad aš jį pabučiuočiau, aš jį pabučiavau ir tada pasigirdo garsas.. Tai buvo gyvybės palaikymo aparatai.. Iškviečiau seselę, bet jau nieko nebuvo galima padaryt, jis išėjo iš šio pasaulio.. Grižus namo negalėjau nustot verkus, mama klausinėjo kas yra, kas atsitiko.. Bet aš tik viena pasakiau, Adeinas iškeliavo anapus dėl mano kaltės. Mama žinoma nieko nesuprato, tad paskambino Adeino mamai. Girdėjo tik verkimą, aimanas...Džinsų kišenėje radau violetinę širdutę.. Tai Adeino širdutė...
Aš jo pasiilgsiu...
Cia taip kaip Uzkalniui duot pavertint koncervus & lasinius & pashteta ( aisku su uogiene) kur undermenshai valgo jei piggiai randa. Ar nenukentes Sahja morale?