Cia kai rasei apie svetimu isikisima del tavo budo, pagalvojau apie Kukuraicio Matuko regorma, kaip zinote, kurios pagrindu is nestabiliu seimu yra paiminejami mazi vaikai.

Kokie bebuvo mano tevai bei kokius fintus isdarinedavo, vaiku slaugos tarnybos savo laiku butu paemusios mane isauginusios blogesni zmogu

Būdas ir charakterio bruožai irgi yra verti kritikos dalykai. Ypač kai tai liečia kitus tavo aplinkos žmonės, kuriems tenka su tavo būdu taikstytis, daryti kompromisus. Žmonės, kurie supranta problemą dėl vienokių ar kitokių savo būdo apraiškų ir dirba tam, kad tą būdą valdytų ar, dar geriau, pakeistų, yra verti didžiulės pagarbos. Ir tie, kurie savo sunkų būdą nurašo "savo unikalumui" ir neatsižvelgia į kitų aplinkinių ribas, yra didžiuliai egoistai, kurie dažnu atveju neverti pagarbos ir jiems turėtų tekti susitaikyti su tuo, kad jie bus kritikuojami labiau. 

Porą kartų tekste turime eilutę „Žmogus turi pažint mane labai gerai, kad kritikuot.“ – nesutinku kardinaliai. Tai netgi prieštarauja tavo pirmajai eilutei, kurią ką tik aptariau, nes tau gi svarbu, kad žmogus nelįstų į tavo būdą ir charakterio bruožus, tai kaip tik, sveikesnis, nešališkesnis kritikas būtų toks, kuris tavęs visai nepažįsta. Mano pasaulėvaizdyje bet kas turi galimybę į kritiką, čia gi elementariausia konstitucinė žodžio laisvė. Aišku, kritika turi būti pamatuota ir nevirsti patyčiomis (tai vėlgi tematiškai persikloja su ankstesniu tavo tekstu, kurį jau pakomentavau), bet kiekvienas žmogus turi teisę ją išsakyti. Neleisti žmogui tavęs kritikuoti rodo nebrandumą, egocentriškumą, nemokėjimą tvarkytis su kritika.

„Jei tu žiemą turėjai trauma, tai ta trauma nebent buvo smegenų.“ – čia ne kritika, čia patyčios. Po labai gražiu „kritikos“ terminu tu suplaki ir tokį negražų dalyką kaip patyčios. Tuomet ir darosi sunku brėžti ribą tarp kritikos ir patyčių. 

Kritika, gimstanti iš gandų, yra validi kritika, kol tie gandai yra teisingi. Tad nematau pagrindo jos iškart atmest. Kritikuojamas žmogus turi priimti kritiką arba paneigti apie jį sklindančius gandus. End of story. Ir ne, delfio komentatoriai nėra didžiausi žinovai, nes dažniausiai jų nešami gandai būna neteisingi. Ir tie bachūrai nebus kiečiausi, nes jų gandai irgi neteisingi. 

Marcinkevičiaus cituojamos eilės yra apie pilnatvę ir apie tai, kai jaučiant pilnatvę nėra poreikio pavydui. Man sunkiai siejasi su kritikos tema visame tekste, nes pavydas ir kritika yra visai skirtingi reiškiniai. Kritika tiek pat validi jaučiant pilnatvę, kiek ir jos nejaučiant. 

Jei atvirai, jei būčiau etikos mokytojas, šito teksto vaikams per etikos pamokas tikrai nerodyčiau, jame tiesiog, kiek aš suprantu, per daug etinių nuokrypių, per daug minčių, kuriomis žmonės vadovaudamiesi ima problematiškai elgtis. Ir psichologijos žanras, aišku, neteisingas. Psichologija yra medicina paremta elgesio mokslas, aš nematau čia nieko paremto psichologiniais teiginiais. Tai verčiau ta pati filosofija, kuri buvo ir ankstesniuose tavo tekstuose.