Apie toleranciją

kostasxxx

---

Tipas: Kita Publikavimo data: 2010m. Lapkričio 29d. 13:45

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Apie toleranciją, prarajas ir kita
Esė

Gimstame mes visi, negalvodami, kas bus toliau, už mus tai padaro tėvai, bet kai kas jau neturi tėvų, arba gimsta nelaukiami.
Liūdnas faktas, bet Lietuva skęsta ilgą laiką gilioj baloj.
Nesusimąstome nė vienas, kodėl tai atsitiko.
Banalus rytas, atsikeli, išgeri kavos, pasiruoši dienai, darbas ir svajojama gera ateitis, skubi, leki juk nežinai,kada ateis tas pagerėjimas, juk to lauki. Tokia pati diena vėl, vėl ir vėl.
Kažkur miršta žmogus, kažkas kenčia, kažkas skriaudžia kitus.
Valstybė-gražus, gal kiek nuvalkiotas pavadinimas.
Turime problemų daug. Susidaro įspūdis – ir ką mes be jų darytume, nemokėtumėme gyventi. Ir štai vieną dieną išgirsti „pedofilija”.
Ir girdime kasdien, pasibaisėtina! Kunigai, teisėjai, soc. darbuotojai – visokie žmonės. Kas darosi?
Kiekvienas nuskriaustas vaikas – tai žlugimas ir valstybės.
Teisėsauga mums turėtų padėti. Melas. Jos pagrindas – korupcija, išvada: nėra teisėsaugos, nėra ir apsaugos.
Mes jau priėjom liepto galą. Dabar esame priversti vaikui papasakoti, kas yra toji pedofilija, kol jis nesusidūrė su šia tragedija. Mes šokame pagal Seimo dūdelę, seimas šoka įtakingesniems. Bet ar ilgai šoks?
Ką liudija Drąsiaus Kedžio mergaitės išniekinimo istorija? Ir kas gi tas A. Ūsas?
Nesu ekspertas, bet apie jį mes jau žinojome pakankamai seniai. Dar prieš Kedžio istoriją. Dauguma Pasvalio gyventojų jau žinojo, kad vyras turi liguistą potraukį vaikams, tik niekas viešai nekalbėjo. Pamenu vakarą, kai sėdėjom su draugėm prie upės ir jos prabilo girdėjusios, kaip tėvų giminaičiai kalbėjo apie įtariamą pedofilija Andrių Ūsą. Pasakojimas toks.
Gyvena toks žmogus, kuris jau seniai turi problemų: jam patinka vaikai, juos kalbina, pavaišina. Lankosi vaikų namuose, net sodinasi į automobilį. Kokie tikslai „gerojo dėdės”?
Aiškus vienas dalykas – jis pasinaudojo Stankūnaitės malone ir gavo tai, ko jam reikėjo, kitokiu keliu. Kadangi įtakingas asmuo visada yra nekaltas, praslys.
Norėtųsi, kad ši istorija būtų tik filmas, gaila, ji realybė. Norėdamas bent maža dalele prisidėti prie pagalbos kitiems, įstojau į organizaciją „Gelbėkit vaikus”. Bet tai nėra kažkas tokio, kas išgelbėtų visą valstybę. Pedofilija – tai liga, kurią reikia gydyti.
Bet teisėsauga, Seimas atvirai nusispjovė ant visų. Ir ant Kedžio mergaitės, kuri labiausiai kenčia šioje istorijoj .
Žmonės kyla prieš valdžią. Tai rodo, kad mes neturim patvarios valdžios, kuria pasitikėtume.
Nuo vaikystės patyriau, ką reiškia smurtas, pasityčiojimas, taigi žinau, ką tai reiškia mažam vaikui, jo mažam pasauliui. Normalią šeimą turėjau tik nuo dvylikos metų. Po laidos „Srovės” sulaukiau palaikymo iš žmonių, kurie linkėjo gero. Iki dešimt metų buvau toks, kuris tylėjo, buvau mušamas už nieką. Todėl dabar kovoju su smurtu prieš vaikus, noriu padėti kitiems, nesvarbu, ar jis suaugęs, ar vaikas. Svarbiausia padėti morališkai, jį pakelti, kad eitų gyvenimo keliu toliau.
Nuo 14 metų pradėjau dainuoti, rašyti dainų tekstus, eilėraščius. Nenuostabu, kad jie buvo ne tokie, kokie būna kitų: ašaros, ilgesys, klausimai dominavo eilėse, dainose. Niekada nepamiršau, kas buvo daroma su manimi, kai dar buvau savo mažame pasaulyje – vaikystėje. Todėl puikiai suprantu, ką reiškia belstis į vartus, kurių niekas neatidaro.
Gaila, kad netenkam tokių žmonių, kaip Drąsius Kedys, kuris kovojo už savo vaiko laimę. Nėra svarbesnio dalyko, kaip tavo vaiko saugumas. Kai jis saugus, saugus jautiesi ir tu.
Norisi prisidėti prie šios akcijos, bet belieka stebėti, kaip teisėsauga mus toliau murkdo. Gyvenam tokioj valstybėj, kurioje niekas mūsų nuomonės neklauso. Protu nesuvokiami teisėjų sprendimai, ir jokių paaiškinimų.
Visuomenė, siekdama patenkinti natūralų savisaugos instinktą, turi teisę žinoti ir savo „didvyrius”, ir jų „nuopelnus”.
Tolerancija – tai bet kokių požiūrių žmogaus gerbimas. Šiais laikais toleranciją reikia suprasti kitaip. Nebegalim likti tolerantiški visiems, valdžia kanda į mūsų skaudžias vietas. Mes gydom savo žaizdas. Toleranciją trypia pedofilija, smurtas prieš silpniausią mūsų grandį – vaikus.
Tai kaip likti tolerantiškam, neįskaudinus kito?
Mes patys liekam tolerantiški tam, ką pasirenkam. Galima toleruoti kaimyną, draugą, kalinį, žmogžudį, bet ne pedofilą. Žmogžudys yra du kartus geriau nei pedofilas. Žmogus miršta ir nebesikankina, o vaikas lieka kentėti visą gyvenimą, lieka košmariškam, baimės pilnam gyvenimui.
Istorija apie nukentėjusią mergaitę, D. Kedžio dukrelę, pateikia mums įrodymus, kokia yra mūsų teisėsauga. Valdžia daro taip, kad žmogus pyktų labiau, kursto maištą ir aiškina, kad žmonės nesupranta, ką daro. Gerai parašytas scenarijus, tik yra vienas „bet“: visuomenė žino tiesą ir melą skiria nuo tiesos.
Bet jie mano, kad mes, visuomenė, esame silpnos būtybės, ir greitai sugros mums laidotuvių maršą, kuriame niekas nebešoks.
Gerai, kai turime į ką atsiremti. Bet į ką atsirems tie, kurie nukentėję?
Gal beliko vienas žingsnis iki prarajos?

2010m. Lapkričio 29d. 13:45

kostasxxx / Pasiilgau  2011 m. rugsėjo 4 d.  kostasxxx / Leisk man ištart  2011 m. rugsėjo 4 d.  kostasxxx / Moterys  2010 m. lapkričio 29 d.