Apmąstymai

tommaaa

---

Tipas: Daina Publikavimo data: 2010m. Balandžio 4d. 21:37

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Tu sėdi vienas, vienišas tuščiam kambary, mąstai apie gyvenimą, apie akimirkas kartu praleistas. Tu nežinai, kodėl taip atsitiko, kodėl ji išėjo, kodėl ji išnyko. Kodėl? Šis klausimas vis skamba tavo galvoje, tu visiškoj nežinioje. Kas pasakys dabar kodėl šitai įvyko? Kas tau padės atsikratyt naštos šitos? Kas akmenį tau nuo širdies nuris? Kas tau jausmus vėl atstatys?





Nebeliko nieko, net svajonių, kurios stūmė į priekį tave, kurios neleido tau suklupti, kurios priversdavo tave pakliti… Kartu su ja išėjo visi norai, svajonės, fantazijos, jausmai. Ne, tu neliūdi, tu tik galvoji. Tu nieko nejauti, net nebesvajoji.





Ji buvo tavo svajonė, dėlionė, kurią tik tu sudėliojai. Išslydo ji iš rankų tau, nors ir laikei stipriai ją savo delnuos. Ji išėjo. Negrįš jau niekados.





Pirmą kart tu suklupai. Ir jau niekas tau nebepadėjo. Tu likai vienas, vienišas su tuo skausmu, kurio jau nieks nenumalšins, nesumažins, neištrins. Tik ji galėtų tai padaryti, deja, jos nebėra, ji paliko tave vieną.





Tu negalvojai, kad meilė tave gali pribaigti, bet dabar štai tu laikai savy tą visą liūdesį, skausmą, tačiau ne neapykantą. Tu ją myli, todėl be jos nebegali. Neištversi nė minutės, nė sekundės, nė akimirkos mažos…



Akimirkos kartu praleistos buvo vienetinės, tik jūs patirt galėjot jas kartu. Viskas buvo tobula, daugiau jums nereikėjo. Akimirkos užteko, kad taptumėt laimingi. Reikėjo tiek nedaug, tik apsikabinti…





Bet štai pasikeitė dabar visa į blogą, jūs ne kartu ir jau nebūsit niekada. Tau trūksta jos beproto, tu išeini iš proto vos pagalvojęs apie ją.





Tu sėdi vienas, vienišas tuščiam kambary, mąstai apie gyvenimą, apie akimirkas kartu praleistas, apie viską, kas buvo, ko neliko. Kas įvyko, ir kas jau neįvyks. Štai tavo rankoj paskutinė cigaretė, štai paskutinis dūmas jau iškvėptas. Jų jau nebus.





Dabar tavo rankoje neryškios angelo pėdutės formos, pragaro skonio piliulės, ir velnio lašais jos užgertos. Tu užmiegi, krenti, neatsikeli… Sugriuvo viskas, tų akimirkų nebus. Nebebus tavęs. Tai supratai tu per vėlai, nepagalvojai, kad viskas gali būt kitaip.





Išskleidęs sparnus palieki šį pasaulį. Viskas žlugo. Nieko neliko. Tavęs nebėra.





“Kas kaltas dėl šios skaudžios netekties?” klausia visi, ir štai, prie balto tavo karsto ateina ji. Kruvinos ašaros jos akyse, ji negali patikėti, kad tavęs jau nebėra… Taip, ji jaučiasi kalta, ir iš dalies tokia yra. Draugai ją guodžia, “tai jo klaida” , tačiau ji žino, kad taip nėra. Ji kalta, ir tokia liks visada.





Po metų ji atėjo prie tavo kapo, vis dar juodais apdarais ir ašarom akyse. To nepakeis niekas. Ji liks viena, nes jo nebus šalia. Po įvykių ji nekartą mėgino nutraukti sau gyvybę, tačiau jai nepavyko. Ji per daug bijojo, nors ir norėjo vėl sutikt tave…

Ji ir šandien jaučia tave šalia. Jai trūksta tavęs, ji viena. Ji kalta.





Štai sėdi ji viena, vieniša tuščiam kambary, mąsto apie gyvenimą, akimirkas kartu praleistas…

2010m. Balandžio 4d. 21:37

tommaaa / ---  2009 m. spalio 23 d.  tommaaa / Liūdesys  2009 m. rugpjūčio 28 d.  tommaaa / Be pavadinimo.  2009 m. rugpjūčio 27 d.