Atrodo, kai žiūri į dangų matai žvaigždes...

Nuwytusi_roze

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2007m. Rugpjūčio 25d. 20:14

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Atrodo, kai žiūri į dangų matai žvaigždes....Kai lyja lietus maži lietaus lašiukai slysta lango paviršiumi...Letai...Žaisdami slidžiame stikle.. Ir jie dingsta...Kur? Nežinau. Po kurio laiko vėl stebi laša toki atrodo tyrą ,kad atrodo jame nėra susikaupusio blogo... Bet klysti, kai turi blaivią galvą, skirtą tik įdomioms mintims, skitą vaizduotei, kuri kas minutę vis sugalvoja nauja vaizdą...Matai, kad viskas, kas tave daugiausiai supa nėra tikra.... Tai tik iliuzija, tavo vaizduotės vaisius... Neturi nieko tikro ką apkabintum, kas kai salta širdy uždegtų tą mažytę ugnelę, kuri atrodo vadinasi meilė. Gal tai ir meilė, bet ji nežino kas tai...Svajoja apie tą akimirka kai kažkieno lūpos lies josios.... Svajoja, kaip kažkieno rankos taip šiltai apkabins, kad atrodys kad visa baimė, supanti ją kasdiena išnyks... Pabėgs, nes ją apkabino žmogus kuris ją apsaugos, kurio rankos saugos nuo skausmo, nevilties, ašarų.... Kasdien grįždama iš mokyklos ji stebėjo jį.... Jo vardo nežinojo, aplamai kas jis per žmogus taip pat.... Kartais pykdavo ant savęs nes bijodavo jį užkalbinti, pasakyti tiesiog labas... Vis bandydavo nevykusius pretekstus, kaip tik atsidurti netoli jo. Išgirsti jo balsą, pamatyti akis kurios ją kerėjo, bet kartu ir gąsdino. Kodėl? Ji negalėjo atsakyti, nes pati matyt bijojo atsakymo.
Tai buvo vėjuota, šalta, rudens diena... Tas pats kelias namo. Per parką. Tolyn tuo lyg ir pažintu keliu. Po kojomis šnarėjo nukritę lapai. Kiekvienas nukritęs tarsi surikdavo, kai jį užmindavo koja. Spalvomis jei tarsi pasakodavo istorija. Kad keliavo, augo, ir... Ir kas? Tiesiog nukrito ir suskilo i tūkstančius smulkių vos matomų gabaliukų. Ji manė kad supranta gyvenimą, kodėl jis jai toks. Klausė savęs kodėl ji tokia. Klause ir kartu kaltino kad egzistuoja. Kai kurie žmonės mano kad jei esi gyvas, tai laimė, daug skaudžiau jei miršta kažkas brangus ir panašiai, tačiau vargu ar žmonės kurie tą kalba žino ką reiškia kai tu miręs, negyveni bet tik egzistuoji... Nejauti to, kas atrodo visiems aišku, toks elementarus jausmas. Jie nežino ką reiškia dvasia įkalinta ne ten kur reikia, dvasia kurią varžo suspaustas aplinkoj kūnas... Nuo menko stabtelėjimo imantis dusti, nes aplinkui, šiam ankštam pasauly, nėra tos erdvės kurios reikia, kad ši esybė gyventų, kad mokėtų gyventi kaip nori kiti. Tėvai. Mokytojai. Net pati aplinka. Ta visa aplinka kuri ją supo, ją smaugė, gniuždė, ji gyveno tik dėl to, nes žinojo kad gyvena jis. Žmogus kuris ją apkabins, jis ją supras, ir privers patirt tai ką kiti vadina meile

2007m. Rugpjūčio 25d. 20:14

Nuwytusi_roze / Prie trijų kapų  2007 m. rugpjūčio 25 d.  Nuwytusi_roze / Pailsėk  2007 m. rugpjūčio 25 d.  Nuwytusi_roze / Kodėl sustojai?  2007 m. rugpjūčio 25 d.