Depresijos kambarys

einaras13

---

Tipas: Novelė Publikavimo data: 2012m. Gegužės 16d. 19:12

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Gyvenau. Tarp keturių depresijos sienų, kurios mato mano kančias, mano skausmus, kurios juos saugoja savyje ir niekam nesako... Jos tyli, kaupia manąsias nelaimes ir jų nerodo net ant jos tupinčiam pelėsiui. Tos keturios geltonos sienos (ši spalva yra pati man asmeniškai šlykščiausia) sugeba mano kūnui ir sielai suteikti prieglobstį. Geba jos nuraminti, paguosti, ir geriau nuteikti kitai dienai. Ir tas pelėsis visai negražus, lyg puošmena to geltonio, suteikdavo man emocinę rimtį. Paveikslas... Jo koloritas toks šaltas. Vaizduojama jame tamsi audra, kuri leidžia priminti, koks yra mano gyvenimas. O jis toks beprasmis, toks skaudus...
Ir tas kambarys, kuriam priklausė didžioji mano laiko dalis, buvo pats jaukiausias kampelis, iš kurio net trauktis nesinorėjo. Net žalios pievos ar mėlynas vandenynas nežavėjo manęs taip, kaip manoji vietelė.
Tada, kai tekdavo išeiti į GYVENIMĄ, man siela pradėdavo spazmuoti, kukčioti iš baimės, žinodama, kas per skausmai jos gali laukti. Ir aš su nerimu judėdavau tolyn, baimindamasis, kad nesėkmės vėl mane sekios ir sutiks mane blogiausioje vietoje, pačiu netinkamiausiu laiku. Jos visada traukia mane, kaip magnetas geležį ir aš niekaip negaliu pasiduoti šitam neaplenkiamam dėsniui. Ir niekas man jau nebegali padėti.
Kai esu savajame, geltoname kambaryje esu saugus ir žinau, kad šio adreso nelaimės nežino. Tada užsirakinu duris, užsitraukiu savo juodas užuolaidas ir sėdžiu... Tik labai retai ant stalo guli knyga ar yra įjungtas televizorius. Man patinka tas seno prietaiso trūkčiojantis garsas ir vaizdas, bet mielesnė man yra tyla, leidžianti man mąstyti. Ir galvoju aš, kokios veislės nesėkmė mane vysis rytoj.
Taip aš ir gyvenu, depresijos liūne skęsdamas.
Ir kodėl mane taip nubaudė Dievas atsiųsdamas į šitą pasaulį? – galvoju aš vos ne kiekvieną dieną savo geltoname depresijos kambaryje. – galėjau iš viso negimti, o dabar gyvenu lyg koks pastumdėlis, kurį už rankų tampo nelaimės. Kur ta pabaiga, kur jinai pabėgo? – klausiu aš žiūrėdamas į nupelijusias lubas. Nejaugi mano persekiotojos ją uždarė šaltame mūriniame sandėliuke ir jos daugiau nebebus? – persigandęs mąstau. Kažkada vis tiek jinai ateis pas mane ir pasiims mane kažkur į nežinią... Ir jau tai bus žymiai geriau, nei būti čia, kur bjauriausi žmonės, kurie tyčiojasi iš bet kokios kraupios situacijos, patys nenugyvenę jos, ir kur visokio plauko nelaimės, kurios vis negali palikti manęs ramybėje. Jaučiuosi lyg būčiau vienas toks iš milijono. Gyvenimo klaida!
Man jau atsibodo gyventi. Tie bjaurus žmonės, kurie vis dar nesugeba būti empatiškais, kurie nesupranta, kokį siaubą išgyvena kai kurie žmonės, kurie tik ir ieško būdų pasityčioti iš taip jau kenčiančio žmogaus, kurio siela atrodo, tuoj susprogs iš bjauraus, kraujo skonio skausmo. Tos savanaudės būtybės, nesuprantančios, kaip žmogui skaudu patirti jų išsityčiojimus, tos, kurios ieško būdų sau išsikapstyti, o kitus palieka nelaimėje.
Ir jau suprantu tą blogio formulę, kurį valdo pasaulį. Išlieka tie, kurie geba sunaikinti kitus. Toks pasaulis yra nesąžiningas ir jo aš nenusipelniau.
Atsigeriu vandens. Paimu baltą, apdulkėjusį popieriaus lapą, nupučiu visas dulkes. Paimu pieštuką. Pradedu brėžti savo gyvenimo liniją. Piešiu, piešiu ir ji sustoja... Krinta pieštukas ir aš atsikvepiu paskutinį kartą...

2012m. Gegužės 16d. 19:12

einaras13 / Šeštadienį žmonės eina į turgų  2015 m. lapkričio 19 d.  einaras13 / Kramtomosios gumos filosofija  2015 m. lapkričio 15 d.  einaras13 / Bandant (ne)subręsti  2015 m. rugpjūčio 29 d.