Diena iki tragedijos

djnamelis

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2010m. Rugpjūčio 15d. 10:16

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Tą vakarą už lauke pūtė žvarbus vėjas. Tuščios gatvės, šviesos nedegė. Vidury kelio eina žmogus, juodu paltu, iš pažiūros keturiasdešimties metų vyras. Neužilgus pasuka už kampo, eina namo link, užlipa laiptais, išsitraukia raktus, įkiša į duris, atrakina, bet į vidų neina. Atsigręžia, iš švarko kišenės išsitraukia cigarečių pakelį, užsirūko. Pažvelgia į tamsų nakties dangų. Baigęs rūkyti įeina į pro duris. Atsisėda į fotelį, pažvelgia į gretimais ant staliuko stovinčia nuotrauką, oje graži, laiminga šeima, dabar jos nebėra!

- Brangusis, ateik čia trumpam. –Pašaukia vyrą žmona.
- Aš jau čia mieloji. – Pažvelgia į ją savo mėlynomis akimis.
- Noriu žinoti ar mes esam tikri, dėl savo gyvenimo?- Žiūri į vyrą.
- Taip, bet kodėl tu manęs to klausi? -Prisėda ant kėdės.
- Nežinau, šį ryt, virdama kavą, galvojau, kas būtų buvę jeigu mes nebūtume čia atsikraustę? – Prisėda greta.
- Manau mes padarėme teisingą sprendimą atsikeldami čia. – Nusuka akis į langą.

Rytas, puse aštuonių. Suskamba žadintuvas, atsibudęs vyras, lėtai išlipa iš lovos. Prieina prie veidrodžio, pasižiūri į save ir mato tą bjaurų randą, dešiniame šone, prie akies. Netikėtai jį užplūsta prisiminimai.
- Bėkit greičiau! Atsargiai! Ne! – Šaukia vyriškis. Pasigirsta šūviai. Mirtina Tyla.

Diena iki tragedijos.

Vidurdienis, žmona sukasi virtuvėje, ruošia pietus, sūnus prie stalo skaito laikraštį, vyras kitame kambaryje žiūri televizorių. Pasigirsta skambutis į duris. Moteris nueina prie durų, atidaro jas, o ten stovi vyras su šautine žaizda šone.
- Padėkit pone. – Ir pargriūna ant slenksčio.
- Ričardai, greičiau ateik čia! – Kviečia vyrą, persigandusiu balsu.
- Kas? O siaube! – Išvydęs tokį reginį, apstulbsta. – Greičiau, neškim jį vidun, guldom čia. Kviesk greitąją. –sušuko Ričardas.
- Ne, nereikia, nekvieskit greitosios. –Suriko nepažįstamasis ir pažvelgė į vyrą.
- Kaip tai? Juk jūs kraujuojat ir dar su šautine žaizda, čia ne juokas. – Nusistebi vyras.
- Aš pasakiau nekvieskit! Ir išsitraukia šautuvą, atkiša jį tiesiai prieš Ričardą.
- Ką jūs?! – Sutrikusiu balsu sako vyras.
- Dabar klausykit, gausit mane sulopyti, bet iš pradžių ištrauksit kulką. Antraip jūs visi mirsit. Pro virtuvės duris išeina sūnus.
- Kas čia toks? – Pažvelgia į sužeistąjį.
- Tu, stok čia ir nejudėk. – Atsuka šautuvą į vaikinuką.

Užtruko visą likusią dieną kol sutvarkė žaizdą sužeistajam. Naktis, visa ketveriukė sėdi salione, nepažįstamasis kitoje kambario pusėje. Pradeda šnekėti.
- Matau neblogai čia įsikūrę esat. – Su kreiva šypsena klausia.
- Sakyk ko iš mūsų nori? –Pasimetęs klausia vyras.
- Aš, na matot, reikalas tas, kad aš psichinis ligonis, mėgstu žudyti žmones. Tai tarsi mano pašaukimas, žudau nieko nekaltas šeimynas. – Nutyla.
- Tu nesveikas ! – Sušunka sūnus.
- Taip manai? – Nustebusiu balsu paklausė žudikas. – Oi vaikeli, kad tu žinotum… – Padaro pauzę. Jūs ar taip ar taip mirsit.
Nusuka akis nuo veidrodžio, skruostais nurieda sūrios ašaros, per du mėnesius jam stipriai išryškėjo raukšlės. Atsisėda ant lovos krašto ir pradeda kalbėtis su savimi.
- Neturiu ko prarasti, nes viską jau praradau, mano gyvenimas jau žlugęs, dabar esu tik niekam tikęs kūnas, mėsos gabalas, nieko nesugebu. Dažnai pamirštu ką dariau prieš akimirką, tik niekaip negaliu pamiršti to įvykio… kodėl taip yra, kodėl galiu pamiršti visą kitą, bet to kas žiauriausia ir labiausiai žeidžia, niekaip? – Klausia savęs ir niekaip negali sustoti verkęs. Iš netoliese stovinčios spintelės išsitraukia degtinės butelį, užsiverčia ir pradeda godžiai gerti. Deginantis gėrimas jam atgaiva, bent taip save baudžia už tai, kad padarė tiek klaidų.

Paskutinės valandos.

- Dabar, kai jau vienas kitą geriau pažinome, aš jus nužudysiu. – Sarkastiškai pasakė žudikas.
Prieina prie moters, pasilenkia jos ir ją pabučiuoja, ji atstumia jį, bet šis trenkia jai.
- Kokia tu nemandagi, čia buvo draugiškumo ženklas, draugiškas bučinys, o tu mane atstumi, kokia tu nedraugiška. – Surinka žudikas.
- Aš, aš, pradeda mikčioti moteris.
- Palik ją ramybė tu suknistas išsigimėli. – Šaukia Ričardas.
- Ką pasakei? – Sako atsigręžęs į vyrą. Matau turim savanorį.
- Pirmyn šauk, tu debile neraliuotas. – Surinka vyras.
- Ne, tave pasiliksiu pabaigai. Nusisuka nuo jų ir prieina prie lango. Tyliai vyras žmonai ir sūnui šnibžda, kad bėgtų kai pasakysiąs. Jie sutinka, bet dvejoja.
- Dabar, bėkit, greičiau!
- Kur jūs?.. šauna į sūnų. – Žudikas greitai pribėgo prie moters, kur susiruošei, prikišo prie kaktos pistoletą. Staiga ant žudiko užšoka vyras, pradeda smaugti jį, bet šis staigiai atsigręžia ir sviedžią vyrą ant žemės. – Nejudėk, suski. –Paliepia jam psichopatas.
Vėl atgręžia šautuvą į žmoną ir šauna, kulka pereina kiaurai moters galvą, kraujas ištykšta ant sienos.
- Dabar likom tik mudu. Gal turi alaus? Kažkaip ištroškau. – Pasiteiravo žudikas.
- Tu nesveikas gaidį!- Rėkia vyras. Netoliese šalia Ričardo mėtėsi beisbolo lazda, praeitą savaitę ją čia paliko sūnus. Griebia ją ir tvoja žudikui per galvą, tas krenta kniūbsčias.
Ričardas surišo žudiką ir iškvietė policiją.

Ričardas lėtai atsikelia nuo lovos, pasiima cigaretę, nueina prie lango ir užsirūko.
Viskas, tai pabaiga, jau greitai būsiu su jumis mano mielieji, greitai mes būsim kartu. – Atsigręžia ir iš stalčiaus išsiima šautuvą, įsikiša šautuvo vamzdį sau į burną, užsitaiso. Saulė nušvietė visą kambarį, ant grindų gulėjo vyro lavonas. Ar jis galėjo pasielgti kitaip, kas būtų buvę jei jie nebūtų atsikėlę į tą miestelį? Dabar jau tai nebesvarbu.

Dainius Teišerskis, 2010 (mano kūryba :)

2010m. Rugpjūčio 15d. 10:16

djnamelis / Bjaurumas  2011 m. liepos 9 d.  djnamelis / Gyvenimas  2011 m. kovo 8 d.  djnamelis / Monstras  2010 m. gruodžio 7 d.