Egzistencinis monologas egoistinės prigimties kažkada gyvenusio individo

einaras13

---

Tipas: Kita Publikavimo data: 2013m. Liepos 25d. 19:18

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Tik kartą man teko panirti į tokią egzistencialistinę būseną, kuri atrodė kiek niūri, gal net enigmatiška, kurią ne taip įsivaizdavau paniręs į kitą pasaulį – mano pačio pasąmonės laukus. Tačiau toji būsena atrodė kaip niekad jutimiška ir kaip niekad tikroviška. Dievas buvo valdovas (galbūt pramanytas), bet ten gyvenę panašūs į mane individai savo gyvenimo egzistencialistinį pagrindą statėsi ne ant religinių, o ant moralinių normų. Nors patiems jiems tas moralinis pagrindas tebuvo šablonas, gal net miražas, kiek paviršutiniškai jie suprasdavo žodį – moralė. Jie buvo buitinės gyvensenos pakalikai, nemąstė apie gilias žmogaus psichologijos ir gyvenimo filosofijos peripetijas, jie tebuvo „konvejeriniai“ fabrikų ir gamyklų, įstaigų ir įmonių darbininkai, kurie už darbą šluotą gaudavo kąsnį obuolio ar duonos, gal pieno su medumi, ir jie buvo patenkinti savo egzistencija tokioje būsenoje. Tie individai, kuriuos ten vadino žmonėmis, tą būseną, vadinamą gyvenimu, labai vertino ir visų baisiausia jiems buvo paskutinė valanda, tačiau jie niekada nesuprato prasmės, kaip jie ten pateko. Jie galbūt gyvenime tesivadovavo gyvenimiškais principais ir dogmomis, kurie dažnai kitų buvo kritikuojami kaip atgyvenę, tačiau moralinių poreikių patenkinimui to užteko. Kaip jau teko paminėti, tas gyvenimas – labai jutimiškas, judrus, kupinas veiksmo darinys, todėl žmonės moralinius ir dvasinius poreikius suprato kaip jaučiamus jausmus – meilę, neapykantą, džiaugsmą ar liūdesį. Bet ar tik mūsų jausmai sudaro visą mūsų moralinį pagrindą, gal to jie niekada nesuprato, gal išvis net tokio klausimo nekėlė? Jų dogmatiški įsitikinimai neleido vyrauti moralinėms ir etinėms nuostatoms, jie verčiau rinkosi materialinius gerumus vardan rožėm kloto kelio per likimą vingiuotą, bet gal dvasinių vertybių nuvertinimas yra pražūtingas pačiam žmogui. Galbūt žmonės nebėra tokie dvasiškai turtingi, o gal niekada ir nebuvo? Jie gyvenimą suprato tik kaip visų jų veiksmų visumą. Daugelis norėjo palikti ryškų pėdsaką bevertėje istorijoje. Praeitis yra nevertinga, nes ji jau buvo, vertinga yra ateitis ir žmonės dažnai nesusimąsto, kad jų daroma ne tik ekologinė, bet ir etinė tarša galutinai pražudys visą žmoniją ir tos jutimiškai stiprios egzistencialistinės būsenos tiesiog nebeliks. Kodėl žmonės mokomi istorinių dalykų, o ne kaip panaudoti savo žmogiškuosius išteklius fiziniams ir moraliniams tikslams. Kam jiems buvo reikalingas gamtos dėsnių supratimas, jei kai kurie sutingėliai sėdi namuose ir net patekę kur nors į izoliuotą nuo civilizacijos vietovę negalėtų pasigaminti primityvių rankdarbių ar įrankių. Kam reikalinga žmonija, kuri dirba fabrikuose. Ji nemoka nei fiziškai, nei morališkai savęs išnaudoti. Dedu galvą, jog nei vienas žmogus nebuvo morališkai išsekęs. Tą moralinį išsekimą jie vadino depresija, bet ar tai tikrai yra tokia bloga būsena, kad ji reikštų moralinį žmogaus išsikrovimą. Ne, nes žmogus yra labiausiai juntantis ir labiausiai instinktyvus padaras, todėl jo smegenis teveikia įsitikinimai, kad jam blogai, nors taip toli gražu nėra. Morališkai išsekti tiesiog neįmanoma, nes mes dar nemokame savo vidaus išteklių panaudoti. Mes turime juos tobulinti, juos šlifuoti, kad nedarytume blogo ateities kartoms ir kad patys savęs nemaustytume. Bet ar egoistinė žmogaus prigimtis leistų rūpintis dėl kitų kartų. Ar savanaudiški kėslai gali staiga išsisklaidyti ir žmonės tapti pasiaukojančiais. Tai sunkiai įsivaizduojama, nes prigimtinių dalykų pakeisti beveik neįmanoma. Galiausiai, ir jei mes taptume altruistais, mums netruktų egoizmo? Šios dvi pusės tarsi padėtos ant lėkštinių svarstyklių, kurios nusvyra tai į vieną, tai į kitą pusę, bet tos pačios pačiausios pusiausvyros niekada nebus, nes, galu galiausiai – ŽMOGUS ŽMOGUI NELYGU. Tai yra visos žmogaus psichologijos pagrindas ir būtent psichologijos mokslo nustatyti normatyvai tėra šlamštas prieš tai, kas išties dedasi žmogaus viduje. Psichologija yra pats kvailiausias mokslas, nes psichologai niekada nieko nesupras apie kitą žmogų. Jie gali skersai išilgai nagrinėti bendrą žmogaus šabloną (ką ir aš darau), bet kiekvienos žmogaus gyslelės, kiekvieno jausmo jie niekada neišnagrinės, nes žmogus yra toks tvėrinys, kuriam lemta gyventi nežinomybėje, nežinoti savęs, nežinoti kitų. Todėl jie ir gyvena instinktyviai, todėl jie ir dirba fabrikuose ir nemoka savęs viso kažkur išnaudoti. Todėl žmogus yra žmogus, nes jam lemta būti žmogumi. O gyvenimas ir yra žmogus. VISKAS SUSIVEDA Į GYVĄ, Į ŽMOGŲ, Į KAKTUSĄ AR RAUDONVIRŠĮ, PELĖSĮ AR RUDADUMBLĮ. Visa prasmė slypi tame, kas kuria ir kas yra kuriama, o ne kas griauna ir kas yra griaunama. Todėl žmonės tėra likimo vergai, priversti stengtis dėl savos ir kitų gerovės. Žmogus – unikalus. Tuo viskas ir pasakyta. Man tai buvo vienintelė tokia tikra būsena, kurioje man teko pabuvoti. Ir ji pati tikroviškiausia, pati įdomiausia ir geriausia. AMEN.

2013m. Liepos 25d. 19:18

einaras13 / Šeštadienį žmonės eina į turgų  2015 m. lapkričio 19 d.  einaras13 / Kramtomosios gumos filosofija  2015 m. lapkričio 15 d.  einaras13 / Bandant (ne)subręsti  2015 m. rugpjūčio 29 d.