Fotografija

enigmatic

---

Tipas: Novelė Publikavimo data: 2009m. Balandžio 1d. 11:58

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Kiekvienąkart, vos pažvelgus į gelsvai nublukusią nuo laiko fotografiją, per kūną dygliais nubėgdavo sotus šiurpulys. Sėdėdavau valandų valandas, šlaunimis patylomis nutįsdavo vakaro šešėliai, gaurais išlindę iš palangės krašto, motina kviesdavo vakarienės.

Tylomis atsisėsdavau, aliuminiu šaukštu pakabindavau bulvių košės, jusdavau tėvo šnopavimą visai čia pat. Motina negrabiais judesiais laužydavo duoną, į ją žiūrėdama lyg į fotografiją savos vaikystės, kuomet teko pabėgti.

- Šįkart pakaks, labai prašau.

Pasisukau į motinos pusę. Jos veidu tekėjo ašaros. Nieko nejutau, tik nustebimą, kuris lyg dygliuotas padaras perbrido mano pilvą.

- Kas tau? - paklausiau. Vos vos girdimai, lyg bijodamas, kad tėvas išgirs, nors nebijojau. Nuo 12 metų.

Ji nieko neatsakė. Žiūrėjo į tėvą, vėliau pakilo, paėmė į rankas prikaistuvį, įžiebė ugnį.

- Tavo fotografija. Sakyk, iš kur ją gavai?

Kažkas peiliu atriekė didžiulį gabalą švininės tylos. Duonos trupiniai pabiro ant medinės aslos.

- Tylėsi?

Jaučiausi išduotas.

- Atsakyk tėvui, Juri. - motina neatsisuko.

Pasaulis už medinių langų grotų atrodė lyg tiršta, garuojanti lavos masė. Išėjau į kiemą, atsisėdau ant akmens. Paskui mane atsekė katė, kątik pagimdžiusi tris mažyčius, aklus katinukus. Iš būdos namo tarpuvartėje į mus žvelgė atšiaurus šuns snukis.

Tą fotografija, kuri tapo populiari mūsų šeimos lūpose šiądien, radau tarp motinos daiktų. Mačiau ją ir ankščiau, tačiau nieko nesupratau.
Sutikau jį, kalbėjomės. Motina žinojo, kad man tai svarbu.
Šnekėjomės tuomet tarpuvartėje, nežinojau, teks išeiti, ar pasilikti. Likau.

Grįžau vidun. Įsijungiau radijo tašką, iš stalčiaus išsiėmiau gelsvą nuotrauką. Iš jos į mane pažvelgė jaunas vyriškis, augalotais pečiais ir šveliom akim, grakščia antakių linija.

...

- Tėvas mane, jog sudegino viską. - staiga išgirdau motiną tariant.
Po pusryčių mudvi skalbėme patalynę sodo gale, kur niekas mums netrukdė, kur vėjai blaškėsi laisviau, kur baltos paklodės supdavosi lyg vėjavaikės vėjyje ir lėkdavo paskui savas svajones už daubos ir dviejų kalnelių miško paunksmėje. Čia ir mūsų su motina pokalbiai būdavo artimesni.

- Man nesvarbu. Aš nesigailiu nieko, mama, girdi? Nieko. Tiesiog noriu prisiminti, kas aš buvau. - šiek tiek širstelėjau.

Neieškojau to, ką radau tarp motinos daiktų, tiesiog atsitiko taip. O dabar ir vėl turime prisiminti praeitį. Dažnai galvoju, jog tėvas joje ir pasiliko, o motina, įsipynusi savo svajonėse nebežino, ar viską suvokia pažodžiui, ką jai gyvenimas byloja.

Tąkart, kuomet tėvas mane užtiko besipjaustantį šlaunis, primušė taip, jog nejaučiau, iš kur teka kraujas iki pačių kojų pirštų galiukų. Tačiau man palengvėjo. Buvau dėkingas. O motina nežinojo, kaip elgtis. Pastovėjo tarpduryje, beprasmiškai raudojo, aš gulėjau ir tylėjau. Galėjo atnešti šilto, drungno vandens žaizdoms nuplauti.
Tėvas sukniubo šalimais manęs ir tylėjo, kaip ir aš. Paskui atsistojo, atnešė vandens. Atsigėriau. Palengvėjo.

O po to sekė du metai tylos. Šilkinės suknelės, kur jūs? kur jūs esate, lyg paukščiai, besisupę ant šakų mano svajonėse...? Nuskridote, į šiltus kraštus, į šiltus, kur lapijoje galite pasislėpti ir nebijoti.

Kur jūs, bateliai, puskojinaitės, akių šešėliai...? Krosnies ugnyje išnykote, į dulkes pavirtote, kaip ir mano svajonės, kaip ir mano vaikystės žaislai su ramunių žiedlapiais.

Nedrįsau, bijojau, nenorėjau išeiti. Neturėjau kur, lengviausia ištarti. Motinos glėbyje aprimdavau. Man augo plaukai.

Ėjau į aštuntąją klasę. Mokyklos parodai atnešiau šeimos fotografiją. Motina nurausvintais skruostikauliais, lyg miestietė, įsitaisiusi po elegantišku skėtuku ir sėstelėjusi į krėslą, parankėn įkibusi tėvo pašonen, lyg puošmena tarp riestų, šiurkščių ūsų ir pilko švarko atlapų. Lyg pergalės plunksna tėvo rankose, trofėjus. Ir mažas nusmurgęs vaikiūkštis, su berniukiško dydžio batais, su berniukiškomis trumpikėmis ir pirštų galiukais, su minkštomis lūpomis ir švelniaias veido bruožais. Lyg šermukšnis nuraudęs.

Pasilikau. Neišėjau, nors aš nebesu aš. Po dviejų metų griausmingos tylos, nuėjau pas tėvą, parklupau ir ištariau viena, nors troškau kita:

- bus taip, kaip prasidėjo. Taip, tėve, aš nie Dievas, kad keisčiau jo kūrinius.

Tėvas sunaikino viską, kas buvo iki to įvykio, kai aptiko mane besipjaustančią genitalijas.

Teturiu tik šią fotografiją, berniuko ilgais plaukais, motinos iš dešinės, tėvo iš kairės.
O mes gyvename dviese, ša...tyliau, spurdėk tyliau, kad niekad, girdi, niekad niekas tavęs neišgirstų...

Veidrodėlį paslėpiau po medinės aslos lenta.

2009m. Balandžio 1d. 11:58

enigmatic / Išvykimas  2010 m. rugsėjo 1 d.  enigmatic / ***  2008 m. birželio 4 d.  enigmatic / Iliuzinukai ir du trupiniai  2008 m. gegužės 30 d.