Gyvenimas ne rožėm klotas, kartais būna jis labai žiaurus, bet reik mylėti ir šypsotis ir geresnis jisai bus. Bet jei aš meilės nepažįstu ir šypsotis negaliu, tai tuomet laiminga būnu tik "padėjus" ant visų. "Dedu" seniai jau, deja - kasdien, ir kad nebeturiu draugų, tai man vis vien. Aš gyvenu čia ir dabar. Gyvenu šia diena. Ir man nesvarbu, kas bus rytoj, kad ir pasaulio pabaiga, kuri pražudys kiekvieną, bet ne mane. Užsidarysiu savyje ir bandysiu nusišypsot, bent jau viduje. O kai pavyks pažvelgsiu baimei į akis ir įstatysiu jai "fingalą", kad nenužiūrinėtų manęs savo piktąja akimi, nes mano angelas sargas ne visuomet su manimi. Nemoku aš lėkti pavėjui, noriu pasipriešinti ir tau ir sau, kad visi žinotų, kad aš esu ir tik todėl pasauly taip tamsu. Aš užtemdau saulę, užtemdau mėnulį, užtemdau žvaigždes ir tuomet tamsa mane tolyn nuneš. Galbūt tik ten suprasiu šio pasaulio grožį, nes iki šiol tik tamsa karaliavo mano požemy. O aš juk noriu pažinti meilę, pažinti juoką, pažinti laimę, kurios nepažinojau, nes mane vis kaustė baimė. Baimė, prarasti ką dabar turiu. Nors turiu mažai, bet to užtenka, juk negyvensiu amžinai. Aš vis semiuosi jėgų ir bandau atsikelt. Atsikelt ir eit ramiu gyvenimo keliu, bet kiek paėjus suprantu - nebegaliu...