Impresionizmas

emanuelle

---

Tipas: Miniatiūra Publikavimo data: 2006m. Kovo 12d. 17:34

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Šiandien stoviu prie lango ir žvelgiu į dangų. Tokį tamsų ir tirštą. Bet jame dar matyti mėnulis, visas švytintis. Nors aplink jį daugybė žvaigždžių – daugybė, bet Jis vienas. Vienišas. Kaip ir aš, kuri dabar čia stovi prie lango ir žvelgia į dangų.
Prisiminimai taip smaugia. Degina. Žudo. Mintis užpildo tai, kas skaudžiausia. Viskas primena… jį. Kambarys. Jis taip mėgo didelius kambarius… Žalios sienos. Jo mėgstamiausia spalva… Stalas. Ar žinot, kad jis buvo rašytojas?.. Užuolaidos. Jis niekada jų neužtraukdavo… Ir štai jo nuotrauka. Šypsosi, žvilgsnį nukreipęs kažkur į šalį. Ar jis verkia? Ak, ne, tai mano ašara, dabar užkritusi ant jo skruosto nuotraukoje. Tai jis turėjo verkti, o ne aš. Jis. Tada, kai mane paliko. Bet jis neverkė.
O paliko jis mane prieš daug metų. Turbūt. Nepamenu… Laikas nebeteko prasmės dar tą patį vakarą. Tąnakt leidosi gražiausias saulėlydis… Ką tik grįžusi iš vonios, aš ruošiausi tai dienai. Net juokinga, kai pagalvoji. Aš tikrai ruošiausi.Na, žinot, manikiūras, pedikiūras. Šukuosena. Makiažas. Nauji drabužiai iš “Gucci” už dviejų mėnesių algą. Žinojau, kas bus, kai jis ateis, nors ir nesakė tiesiai. Žinojau, nujaučiau, atspėjau, vadinkit kaip norit. Bet vis vien nepatikėjau, kai išgirdau. Kai jis atėjo, toks paprastas, švarus, kvepiantis savimi, pasakė “Mums jau seniai reikėjo pasikalbėti…”, visos suprastumėt. Ir aš supratau. Vienos jūsų būtumėt suvaidinusios, kad irgi to paties norėjot, kitos išrėktumėt jam tai, ką blogiausiomis minutėmis apie jį galvodavot, trečios galbūt ir suisterikuotumėt. Dauguma pyktų. Dauguma verktų. O aš priėjau, tumpai pakštelėjau ir paklausiau: “O gal pirmiau pavalgykim?”, ir šypsojausi jam. Viešpatie, kaip seniai aš iš tikrųjų šypsojausi. Galbūt tą vakarą paskutinįkart. Tą vakarą tik kvailai timpčiojau suknelę, ir tikėjausi. Tačiau JIS nebuvo kvailas. Jis žvelgė į mane vis įdėmiau ir pakartojo, ką sakė. Tęsė savo mintį. Baigė tuo, kad mums ne visada kartu buvo gera. O aš žiūrėjau į jį,ir galvojau, koks jis gražus. Žinokit, visos draugės man jo pavydi. Pavydėjo.
“Dievulėliau, man taip karšta, negi tau ne?”,- šelmiškai pamerkiau akį. Jis negalėjo patikėti. Susierzino. “Ar tu girdi, ką tau sakau?”,- kaip tik įmanoma kantriau manęs paklausė,- “Aš noriu skirtis”. Priėjau, apkabinau jį. “Dieve, gal tu gėrei, kad nesupranti?”,- beviltiškai klausė jis, jėga plėšdamas mane nuo savęs. Dar kartelį žvilgtelėjo į mano vis dar kvailai besišypsantį veidą, ir pasuko prie durų. “Aš tave myliu”,- tyliai pasakiau. Pajutau, kad jo ranka sustingo ant durų rankenos. Lėtai atisuko. Aš jau buvau spėjusi, kuo plačiausiai nusišypsoti. Juk sulaikiau jį!
“O aš tavęs nebe”,- tarė, ir durys trinktelėjo.
Akimirką sutrikau. Bet greit atsigavau, nubėgau prie atviro lango ir šūktelėjau: “Tik negrįšk per vėlai!”, ir šypsena vėl aplankė mano veidą. Paskutinis judesys, kurį mačiau jį darant, buvo tas pats galvos palingavimas. Ta pati apgailestaujanti akių išraiška. Paskutinis garsas, kurį tąnakt išgirdau, buvo nuvažiuojančio automobilio variklio. Paskutinis, nestada, vis dar švytinti, aš netekau sąmonės.
Mama pasakojo,kad mane tokią rado paštininkas. Iš ryto. Nuvežė į ligoninę, ir ten aš greitai atsigavau. Pamenu, klausė, kas atsitiko. Atsakiau,kad pastarosiom dienom mažai valgiau.
Daugiau jo nemčiau, nors jo veidas visada stovėjo man prieš akis. Dar ilgą laiką gyvenau taip, tarsi jis tuoj grįš. Skalbiau vienintelius jo marškinius, likusius mano namuose. Gaminau jam valgį. Bučiavau jo atvaizdą įamžintoj akimirkoj. Ilgą laiką taip buvo. Ir dar bus. Amžinai.
O dabar aš tik stoviu prie lango ir žvelgiu į dangų. Tokį tamsų ir tirštą.

2006m. Kovo 12d. 17:34

emanuelle / Padėkit  2006 m. balandžio 2 d.  emanuelle / Kai niekas negirdi  2006 m. balandžio 2 d.