Iš vasario prisiminimų...

einaras13

---

Tipas: Miniatiūra Publikavimo data: 2012m. Kovo 15d. 17:13

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Einu gatvę pro tirpstančio sniego klampynę, kurios liekanos skverbėsi pro batus ir drėkino kojas. Trakšt, brakšt. Pilkšva danga po kojomis skardžiai treška. Kliunkt. Kažkas į galvą tėškėsi. Nuo pliko medžio kritęs lašas žuvo mano tankiame plaukumyne. Iš tolo girdisi artėjantis ūžesys. Atsisuku ir tekšt. Aš virtau neišgręžiamai permirkusiu skuduru. Gryna mazgote. Ach, tos lakstančios mašinos, ir man tokia būtų neprošal. Bent jau nereikėtų šlapti ir klampoti po šitą, kaip čia pavadinus, košę...
Einu toliau, stebėdamas iš už nugaros atlekiančias mašinas ir bandau trauktis kuo toliau. Staiga kojos susipainioja ir bumt. Krentu veidu į pilkšvos košės pusnį. Tas nelemtas šaligatvio bortelis...
Absoliučiai šlapias ir baisiai sušalęs, gal jau ir su draugu gripu, sėdinčiu mano stipriai sugniaužtame kumštyje arba kažkur kitur įkritęs kumštinėje pirštinėje, keliuosi sunkiai ir sulėtinęs žingsnį, vos ne vos judu pirmyn. Tik pereinu keletą kiemų ir tekšt, gniūžtės kelionė baigiasi atsitrenkus į mano dešinįjį skruostą. Pamatau bėgančius vaikus. "Tai ką mano draugai, laukia jūsų kerštas" - galvoje krebžda mintys, nuo smūgio virtusios vos suprantamais troliais. Imu šlapią, vos ne skystą tos būzos, į kurią prieš tai kritau, gniužtę. Pradedu tuos begėdžius vytis ir pakšt bra-brakšt...
Kai atsipeikėjau supratau keletą dalykų: aš vėl guliu pilkšvos košės pusnyje, ir kad prieš krentant užminiau batų raištuką. Velniava tie makaronai pririšti prie batų... Kas juos pritaikė tokiam dalykui? Norėčiau, kad tasai pats pasimaudytų šaltoje, asfaltą dengiančioje paklodėje. Bandydamas keltis girdžiu praeivių juoką, net pats pradėjau juoktis iš tokios absurdiškos kelionės. Atsikeliu, einu ir galvoju: jau blogiau nebegali būti. Ir staiga griūnu ant ledo nuokalnėje. Paskutinėmis jėgomis keliuosi ir leidžiuosi nuo kalno ypač atsargiai. Nors ir atsargumui nebeturiu galių.
Tuojau pat sukilo ir Ponas Pūgius skelbdamas atšalimo ir jo grįžimo puotą. Pilką būzą pradėjo keisti lygus baltas kilimas. Saulė leidžiasi, vakaruose rodosi žėrintis dangaus raudonis.
O, štai ir namai. Įėjęs į kiemą pradedu ieškoti raktų. Nėra? Kaip tai suprast? Pamečiau? Dar kartą gerai iškraustau kišenes ir įsitikinu tuo. Atsisėdu ant šaltų trinkelių laiptų kartu su gripu kumštyje. Stebėdamas saulėlydį ir Pūgiaus siausmą laukiu kažin ko...

2012m. Kovo 15d. 17:13

einaras13 / Šeštadienį žmonės eina į turgų  2015 m. lapkričio 19 d.  einaras13 / Kramtomosios gumos filosofija  2015 m. lapkričio 15 d.  einaras13 / Bandant (ne)subręsti  2015 m. rugpjūčio 29 d.