Skauda... iš žaizdos lašėjo kraujas. Visur aplink... Girdėjosi, kaip maži lašeliai lėtai ir sunkiai krisdavo ant žemės ir susiliedavo su raudonomis grindimis. Kiekvienas kraujo lašelis tarytum simbolizavo laiką... Akimirkas, sekundes, minutes, valandas...metus... Laiką, kuris negirdi, kai jo maldauji palaukti... Kuris nejaučia ir nesupranta tavęs... kaip ir niekas kitas... Laiko, kuris kartais gydo... beprotiškai ilgai ir skausmingai, geliančiai... Tada jis, priešingai tavo norams, tarytum sulėtėja... Akimirkos virsta valandomis, minutės - savaitėmis... Valandos - ištisais metais... ir kiekviena ta nesibaigianti akimirka tave graužia, smaugia ir laiko mažytėje kalėjimo celėje be lango ir net be grotų... Tiesiog visiškoje tamsoje, kurioje negali net pajudėti... Esi įkalintas... Vienišas, pasmerktas lėtam susinaikinimui iš vidaus, kurį atlieka nežinia iš kur atsiradusios ir nežinia kieno siųstos tave tiesiog ėdančios mintys... Jos tau primena viską, ką sugadinai, ką sujaukei, ką tiesiog paniekinai tuomet, kai turėjai ištraukti... Užtat dabar niekina tave... Daug stipriau, skausmingiau ir lėčiau... Kad labiau skaudėtų... Kad išeitum be šypsenos veide, iškamuotas, pasaulio nebesuvokiantis beprotis, pasiryžęs viskam, kad tik nutrauktų šitą nesibaigiąntį košmarą...
Tada jos trumpam atsitraukia, kad sudarytų klaidingą įspūdį, jog pagaliau duos tau išvajotąją ramybę. Tačiau jos tik laukia. Laukia, kada patikėsi, kad viskas jau baigta ir pagaliau sugebėjai atsikratyti savo praeities... O tada vėl puola... Ir vėl viskas iš naujo... Jos vėl tave skandina... Giliau ir giliau... Šaiposi iš tavo silpnumo ir lyg vampyrės siurbia tavo energijos likučius, kol nebepajėgi priešintis ir eidamas gatve "netyčia" užsuki į laidotuvių biurą apžiūrėti karstų... Koks tavo ūgis? 190сm? 192? 195? Reikės specialaus karsto... O tau nereikia specialaus. Tegu kojas nupjauna ir pakiša po kūnu... Arba tegul sudegina... Koks skirtumas? Gal taip net geriau... Tegu tavo pelenus vėjas nešioja... išbarsto... išniekina ir sunaikina... kad niekas niekada neprisimintų pasauliui nereikalingos šiukšlės, nuodijusios pačią save...
O tada jos ir vėl atsitraukia... Trumpam... Tik tam, kad sugrįžtų...
Matytumet, Silentistas online. Viskas regis tvarkoj. Tik metus ne zodzio puslapyj nesurezga, children of bodom ir bury tomorrow 10-ais vertina kasdien.
2 sportai, kur kartais reikia galvos.
Balti, juodi laukeliai. Karalius, bokštas, pėstininkas...
Čia šachmatų žaidėjai Mintis į priekį gena tinka.
Čia galvą naudot privaloma, Strategija – apgalvota.
O futbolo aikštėje, žiūrėk. Kova verda beprotiška!
Kamu
Bet jeigu is 48 saliu kur LT reitingu lentelej yra140ieji pasaulyje, ateityje turesim gera komanda, to pasekoje - ir stadijona, as nebetylesiu kaip sirgalis. Reksiu, spardysiu kamuoli, losiu totalizatoriu ir nesirgsiu uz kokia yiponcu komanda kaip snd
Ka reik daryti kad nemiegotu ant zemes kamuoliai? Reik juos spardyt metyt ar kitaip gniauzyt, nes apkerpejes daiktas sukiuza, sudziuna, nebestangrus - ypac vasara! Kick de bol ;7]