Ji pavadino mus Karaliais

Orkaite

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2007m. Gegužės 25d. 18:43

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

PRINCAS GRUODIS

Gruodis. Žaismingas, tačiau šaltas ir išdidus gruodis. Atžagaria ranka šen bei ten barstantis sniegą, jis vaidina padėties šeimininką ir savo tvirtais, arogantiškais žingsniais verčia visus skubančius gatve ir zujančius po parduotuves tvirčiau užsivynioti šalikus ir žemiau nuleisti kepures. Žmonės klupinėja ir griūna ant jo ištiestų ledų, o jis koketiškai juokiasi ir žaidžia toliau šen bei ten pūsteldamas stipresnį vėjo gūsį ir dar kur ne kur pargriaudamas į pusnį kokią susiraukusią gatve su Kalėdinėmis dovanėlėmis sliūkinančią žmogystą. Jaunasis „princas“ gruodis džiaugiasi galėdamas paerzinti visus tuos piktus, žiemos bijančius ir iš šalčio susitraukusius žemės kirminėlius.
Cha! O aš jo nebijau. Visiškai rami, sulėtintu žingsneliu, kartas nuo karto pračiuoždama kokia pakeliui pasitaikiusia ledo atkarpėle, einu. Einu pati nežinodama kur. Sėkmingai žingsniuoju užkabindama medžių šakas ir pažerdama ant jų esantį sniegelį tiesiai ant savo visiškai šlapios galvos. O Gruodis juokiasi. Štai jis pūsteli žvarbaus oro tiesiai man į veidą, bet aš tik nusišypsau. Kiek sunerimęs jis ima stipriau barstyti sniegą, kol prasideda pūga. Prisimerkiu, beveik nieko neįžiūriu, bet nesislepiu. Ir štai dar labiau paspaudžia šaltukas. Pajuntu, kad tyliai sukikenu sau po nosim: „neįveiksi manęs, nenaudėli“. O žmonės skuba, bėga, slepiasi po stogais, trina rankas ir nosis, grūdasi į autobusą... Bet kam tai? Juk jis tik žaidžia, nieko blogo negali padaryti. Tiesą sakant stebiuosi, kad Kūčių vakarą lauke tiek daug žmonių. Paprastai šią naktį lauke būna tylu tylu... Kartais net imi tikėti, kad jei labai gerai įsiklausysi, išgirsi žvaigždes kalbant ir medžius kvėpuojant... Ir Gruodį juokiantis.
Visada būnu viena per šventes. Mama visuomet dirba, tėtis...Tėtis... Na, bet man visai neliūdna vaikščioti čia vienai. Juolab kad nesu viena - su manim juk žaidžia Gruodis. Pagaliau baigėsi ta pūga ir jis vėl žarsto lengvutį sniegelį, nors ir yra nepatenkintas. Žinau, kad jis nepatenkintas-jis visada pyksta, kad jam nepasiduodu ir nesusiraukiu. Nesigūžiu. Nebijau jo. O, bet atrodo, aš šiandien ne vienintelė gruodžio draugė...
Gatve žingsniuoja kitas žmogus. Keista, bet labai panašus į mane-ilgu, juodu paltu, storu šaliku ir... šlapia galva. Tik jis buvo kažkoks liūdnas, tvirtais žingsniais ant baltos dangos statydamas savo sunkius batus ir susigūžęs. Matau, kaip gruodis bando jį kalbinti-švelniai spusteli šaltuku, pažeria ant pavargusios galvos daug balto sniego, bet šis nereaguoja. Nesišypso, bet ir nesigūžia. Ir štai, jis nuoga ranka nuvalo nuo suolelio sniegą ir atsisėda. Iš kišenės išsitraukia juodą fotoaparatą ir imasi darbo. Fotografuoja viską-medžius, gatves, žibintus, snaiges (galėčiau prisiekti, kad tikrai paėmė vieną į rankas ir nufotografavo). Ir aš nusprendžiu prieiti. Gruodis akivaizdžiai pykteli, kad palieku jį ir šiurkščiai pažeria man snaiges į akis, bet aš tik tyliai nubraukiu neklaužadas snaiges ir toliau ryžtingai žengiu pirmyn. Jis iškart atsigręžia ir padaro nuotrauką. Pratrūkau kvatoti-manęs niekada niekas nefotografuodavo. Žmogus pamojo man prieiti. Pasičiužinėdama prilėkiau, ir jis, laikydamas savo juodąją dėžutę klausiamai į mane pažiūrėjo. Linktelėjau. Tada gatve žingsniavome ir juokėmės kartu. Jis fotografavo mane, aš fotografavau jį, ir abiem buvo linksma. Pamišėlis gruodis irgi mūsų nepaliko-privertė mane taip skaudžiai išsitiesti ant šalto melsvo ledinio tako, kad maniau nebeatsikelsiu. O Jis tik juokiasi. Jie abu juokėsi... Gruodis ir Žmogus.
Vaikščiojom dar ilgai, kol languose ėmė po truputį nykti šviesos. Jis pažadėjo mane truputį palydėti, nors nebuvo priežasčių-žmonių gatvėse nebuvo. Nors ne-netoliese įžvelgėm vieną figūrą. Berods, senyva moteris ėjo priešais mus. Ne, ji ėjo link mūsų. Kartu sulėtinome žingsnį. Štai, ji priėjo prie mūsų. Pažiūrėjo į mus didelėmis, šilumos pilnomis akimis, nusišypsojo. Ji pavadino mus... Karaliais. Ir nuėjo. Tiesiog taip.
Ir tai buvo vienas iš nedaugelio Kūčių vakarų, kai buvau ne viena. Gruodis ir toliau žaidė, bet, atrodo ne su mumis. O mes išdidžiai, kaip tikri valdovai žingsniavome keliu. Ta žiema išties buvo stebuklinga. Tą žiemą, šalia manęs žaismingai lakstant gruodžiui aš sutikau Žmogų, kuris nepaliks manęs vienos. Tą keistą, karališką žiemą... Drauge su Princu Gruodžiu...

2007m. Gegužės 25d. 18:43