Juodoji kūrybos pusė. Tiems, kas netingi skaityti :)

R7wa

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2010m. Gruodžio 12d. 18:37

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Juodoji kūrybos pusė
Laikas: 2010 rugpjūčio 12 diena. Lygiai 15 valanda.
Vieta: tas pats kambarys, kuriame gyvena mūzos...
Taip noriu išreikšti savy susikaupusius jausmus, parašyti kokį skyrių, bet mintys padrikos ir nesurištos. Ne, negaliu dabar rašyti knygos. Tai per daug rizikinga. Todėl ir rašau čia: kur išlieju visą save ir nebijau keistų minčių paversti skyriais, sakiniais. Čia viskas žymiai lengviau. Lyg kokia užuovėja nuo visų kūrybos kančių ir juodųjų pusių, kurių eilinis skaitytojas niekad nepamatys ir nesupras. Juk kurti visiems atrodo toks nesudėtingas ir nieko nepareikalaujantis darbas. Rašytoju nori būti daug kas. Tačiau ne kiekvienas supranta, kad tokiu būti yra sunku.
Kurti prozą yra smagu, žaisminga. Turi kuo pasididžiuoti, nes nei vienas, kuriam pasakiau, kad jau rašau kažkelintą savo knygą, nepažiūrėjo į mane priešišku ir paniekinančiu žvilgsniu. Visi tik gyrė, gal pavydėjo. Bet per tiek metų pamačiau, kad rašytojo darbas yra gerbiamas. Net nežinau kodėl.
Tačiau kažkodėl dabar, sėdėdama vienoje iš mūzų buveinių, panorau atskleisti juodąją kūrybos pusią. Tą, dėl kurios proza man kartais pasirodo ne tokia patraukli ir dėl kurios į kitų darbus žiūriu su pagarbos ugnele.
Tai nėra labai baisu ir žiauru. Tiesiog kartais yra labai nemalonu. Tarkim sėdi balkone, geriesi žvaigždėmis ir nori ramiai atsipalaiduoti. Bet į galvą nuolat lenda mintys, kaip parašyti kitą skyrių, kur jame nukeliauti, kad skaitytojui nebūtų nuobodu. Arba gulint lovoje nuo tokių minčių pabėgti tiesiog neįmanoma. Vis kuri, tada sapnuoji ir miegas netenka savo saldaus stebuklo. Atsikeli išvargęs nuo nuolatinio vaizduotės darbo ir nuliūdęs, nes nieko doro vis vien nesukūrei.
Skaityti kitų kūryba tampa pavojinga. Žiūrėti filmus taip pat. Net pats to nejausdamas gali viską nukopijuoti ir susigadinti taip ilgai saugotą ir kurtą gerą vardą. O juk tu to net nesistengei padaryti. Prieš 10 metų skaityta knyga, kurią jau seniai buvai pamiršęs ėmė ir atgijo tą mūzos įkvėpimo valandą. Ir nieko nenutuokdamas ir manydamas, kad kuri savo šedevrą, iš tiesų kažką kopijuoji.
Arba išvažiuoji atostogauti. Jokio rašiklio ir popieriaus lapo su savimi neturi. Taip kokias tris dienas be rašymo. Tai gali išvesti iš proto. Rašyba tampa kaip narkotikas ir ilgai be jos išgyventi negali. Gerai, jei turi stiprią valią ir pasitenkini vien vaizduotėje iškylančiais vaizdais. Bet jei ne, ištverti kartais tampa tikrai sunku.
Ir apskritai, viskas aplink tau kelia naujus vaizdinius, naujus knygos siužetus ir pailsėti yra velniškai sunku. O kartais taip norisi nuo to pabėgti, atsisėsti balkone ir apie nieką negalvoti. Leisti vaizduotei pailsėti, kad rytdieną ji galėtų išsimiegojusi dirbti produktyviau. Tačiau tai padaryti sugeba ne kiekvienas. Gal todėl kartais mes ne tobulėjame, o smunkame žemyn.
Užlipęs ant kalno turi tik vieną galimybę: ristis žemyn. Todėl kopti reikia lėtai ir būti viršūnėje kiek galima ilgiau. Gal tada išliksi garsus ir nesuterštas. Tai padaryti turėtų būti kiekvieno, ne tik menininko, bet ir eilinio žmogaus tikslas.
Todėl šiandien, jei naktį sėdėdama balkone pamatysiu krentančią žvaigždę, paprašysiu, kad kiekvienas, kuris perskaitė šį sakinį, galėtų užsilikti toje viršūnėje kuo ilgiau. Gal mano maldos bus išgirstos ir ši knyga taps gydanti sielą. Nors ir kaip tuo abejoju...

2010m. Gruodžio 12d. 18:37

R7wa / Kodėl poetai rašo naktimis  2013 m. balandžio 28 d.  R7wa / E. T. i. K. E. T. Ė. S...  2012 m. lapkričio 22 d.  R7wa / Raudona siena arba zebro kailis  2012 m. spalio 10 d.