
Kaip kareivis
Tipas: Daina
Publikavimo data: 2009m. Rugsėjo 20d. 12:55
|
|
Aš esu kareivis, niekada ne antraeilis
Visų jausmus badau kaip peilis,
O pamatę mane jie gailis.
Priėjo, pagailėjo, bet karys vis ėjo
Nepasidavinėjo, jis ėjo ir nuėjo.
Kaip paskutinė teismo diena, įstrigus giliai jo širdyje
Padėjo tašką manyje.
O su ja ir jo pagarba užgesti žadėjo kažkada,
Bet neįmanoma tada, tikėt tuo, ko nėra.
Viltis išblėso ir vidus seniai jau atvėso
Nieko nėra, tik tuščia šiam pasauly vieta.
Nuovargis kankino mane, negalėjau galvoti apie save
Reikėjo mąstyti apie tave, tave ir apie jus visus drauge -
Tikrų draugų nebėra.
Tik pamenu, kai tu vadinai tokiu save
Ir tu supratai, kad apie tave
Negražūs žodžiai, pavydo žvilgsniai bandė pakirsti tada.
Ir kažkada, matau tai dažnai sapnuose,
Kaip gyvenimo statinys lyg smėlis Nidos kopose išnyks,
Bet paskutinės jėgos išlaikys ir pilį savo kaip nors pastatys.
Dėjai ir padėjai,
tik kulką krūtinėj gavai,
Drįstu taip teigti tvirtai,
kad šakalą nušaut ne juokai.
Dar pameni kaip ašarą šluostydama mama
Tyliai kalbėdavo apie karį mūšio lauke?
Su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi,
Staugimas: ,,pabaik“
Supratom, jog viskas lengva ne taip.
Seniai pabodai mum,
O traukti tave iš nelaimių liūno
Ne kiekvienam taip kliūna.
Pro vartus ir rudenio lietus
Nežinia, kur žengdamas jisai paklius.
Tikriausiai turėsi ištverti audras,
Tas, kurias sukūrei pats..
|Prd.|
Ir rašau citatą gyvenimo savo:
Rožė suteiks jam grožį mano,
Tegu tik nebūna skylių didelių
Dar vienas sakinys iš jo tekstų skambių:
Neleisiu savęs mindyti padugnėm kaimų.
Karys viduj dejuoja, bet su atkirčiu jis puola
geležinė grandinė tarp pirštų grakščiai tavo lenktų,
pažadų, nustoti smurtauti, o dabar paleistų.
Neaišku, kodėl tiek žmonių kvailų.
Įpratom gyvenimo ratą sukti gal kiek
Per daug nemąstydami, kas bus pasekmė
Mirtis ar gyvybė,gyvybė - mirtis
Šitais keliais tau eit nieks neleis.
Paskutinėm gyvenimo sekundėm matei
gyvenimą savo,
o jame laikei -
tai, kas brangu ir ko branginti nespėjai.
Balta įsimaišo į juodą ir šviesa neišduoda,
Kur slepias tamsa į amžinybę kviečianti mane.
Vidaus kova prieš patį save
Abejonės pasirinkti šviesą rūsio gale
Ar tamsą žiauriame pragare.
Išmuš ir mano valanda, kai nebijosiu sugrįžt pas tave,
Kai galėsiu rimuot žodžius –
mirtis ar tavo ateitis, o
Praeities šešėliai seks, kol tavo siela sudegs
Ir viską ištrynę išmes,
Kai aš baigsiu rašyti eiles.
|Prd.|
 2009m. Rugsėjo 20d. 12:55
|
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
2009 m. rugsėjo 28 d. 21:55:23
____________________
dtgfjhnryth