Pabudome ir kelkimės po sunkios nakties, iš kažkur nežinia ateina rytas vienas, o po to ir kitas, chatos sienos apleistos ir vienos stovi, trūnija kai kur ir pelyje, jos žiūri į mane ir stabdo tarsi aš jas ištraukčiau iš grabo, einant namo kelelis siaurėjo, nes vėl užsimiršti žolytė padėjo, padėjo ji vakar ir užvakar ir prieš metus, juk žolytės dūmelis toks svaigus, diena išaušo, nors imk ir rėk akys po kambarį laksto, bet nieko nemato, sienos tos pačios, lova ta pati, kur mirė senelis ir jo pati, mama putojas, o man yra po**ui, kad senis sirgo hemorojum, tėvukas lekia,kas dieną į tašką, kur iš šaldytuvėlio ruginukė laša, jis geria ir vemia, vemia ir geria, traukia jį, kaip ir visus mus žemė, motina žemelė sukasi ratu, kaip sukasi kramelė pavartojus kvaišalų, kai jų nėra tai kaulus laužo nors nešk savo kūną tiesiai į metalo laužą, kas kart mes ryjam juos todėl šviesiom akim nematom dienos, diena graži, diena saulėta tik mintys galvoje sukasi iš lėto.
Priedainis:
Oho koks didelis kasiakas, o ir vėl platus bus takas, platesnis nei vakar ir negu rytoj, bet kas žino kas bus po rytoj.
Seniau buvau žmogus, kaip žmogus turėjau darbą, žmoną ir velnias žino kelis vaikus, bet staiga gyvenimas sustojo, jutau kaip likimas man kišo koją, koją plaukuotą, kreivą, negražią, tai juk likimas kvailį ar nesupranti, žmona susirado turtingą senį, kuris auksinius kiaušinius deda, kai bėgo ta šliundra judėjo šiknytė ir matės iš tolo jos baltos kelnytės, pamatęs tą šliundrą suspardyčiau vietoj prišiko į širdį ir tris kart apvėmė, priėmė mane Mery Jene į savo glėbį, suspaudė taip stipriai, lyg akmeniu prislėgė, akmuo sunkėjo o jėgos vis seko, traukė kažkas mane prie medinio frako, matuotis jį dar buvau per jaunas, bet giltinė neklausia ar tu jau pasirengęs, diskutavom su ja valandą kitą, atrodė, kad reikalas jau sutvarkytas, bet vos tik aš nusisukti suspėjau, kai jos dalgis mano kūną akėjo, akėjo, akėjo bet nieko nesėjo, nes šūde augti niekas negalėjo.
Žmogau pagalvok, ką tu darai nejau iš bėdos jus išvaduos kvaišalai, bus jums taip, kaip jūs net nesapnavot, numirsit taip, kaip miršta svajonės, didelės ir mažos, žmogau pagalvok ką tu darai, žmogau pagalvok kaip tu gyvenai, esame patys savo gyvenimo kalviai, kalam, grūdinam tik, kad ne per smarkiai.
Cia taip kaip Uzkalniui duot pavertint koncervus & lasinius & pashteta ( aisku su uogiene) kur undermenshai valgo jei piggiai randa. Ar nenukentes Sahja morale?