Laiškas dainai

Autodafe

---

Tipas: Miniatiūra Publikavimo data: 2007m. Vasario 18d. 15:54

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Aš tiesiog prašau, kad mane paleistum.
Tu man irgi be galo brangi. Tikrai.
Vis dėlto. Aš prašau, kad mane paleistum.

Aš apie tą tylų minkštą vakarą, kai sėdėjau ant nudaužytų laiptų ir rūkiau. Skaniai rūkiau - juk būta paskutinės cigaretės. Ją būtina surūkyti su tikru bohemišku patosu, tarsi ji būtų paskutinė su visam.
Žinau, jog nieko nenutuoki apie rūkymą. Gal tik kai jauti susijaudinusių gerbėjų pilkais dūmais praskiestą kvėpavimą, jiems tave liečiant. Mane išmuša šaltas prakaitas vos pagalvojus apie tai, jog dar kažkas be manęs galėtų tai daryti...
Taigi, tylus minkštas vakaras, priešais mano akis katė, virš mano galvos - dangus, o gal ir balkonas, man po batais - drėgnas smėlis, gurgždantis nuo menkiausio kryptelėjimo.
Įsivaizduok, aš ten sėdėjau ir rūkiau, o tu buvai čia pat... Vos užsimerkiu ir matau, kaip tavo liauni piršteliai nedrąsiai artinasi prie mano veido, Jie jau visai čia pat, per colį, centimetrą, milimetrą... O, jie taip sustingsta ir kelias akimirkas vos pastebimai virpa. Trūksta tiek nedaug, tuo tarpu aš tiesiog švampiu cigaretę, gurgždinu smėlį - baidau tave.
Neišsigandai. Ko tau ir bijoti - tokia galia slepiasi po tais virpančiais pirštų galiukais, tą akimirką švelniai mane palietusiais...
Išgirdau. iš viršaus, iš dangaus ant manęs leidaisi savo gražiausiu pavidalu. Vėjas draikė tavo švelnų motyvą po visą nušiurusį kiemą su pusiau šlapiu žvyru - jis bjaurus, tačiau darai jį nuostabų vien savo prisilietimu.
Viskas tą akimirką tapo tobula. Kažkas viduje, maždaug ties menku raumenėliu, vadinamu mano širdele, taip skaudėjo, taip pūtėsi ir draskė mane tiesiog iš vidaus. Man skaudėjo nuo tavo grožio. Taip kaip dar niekad nėra iki šiol skaudėję ir, veikiausiai, neskaudės. Jausmas nepakeliamas, tačiau nori jį pajausti dar ir dar kartelį, kol visiškai išprotėsi ar tapsi dalimi jį sukeliančio grožio...
Po to tu man dovanojai dar ne vieną tokią akimirką, kai drauge leisdavome ilgus drėgnus vakarus ir naktis mano kambarėlyje. Aš - ant palangės, o tu visur kur aplink mane. Gerte gerdavau tavo gydantį prisilietimą...
Tas sunkias ilgas naktis, kai karščiavau nuo savo beprotiško gyvenimo, tu mane gaivinai, maitinai savo gyvybe, neleidai pasibaigti.Žinau, jog tada mane išgelbėjai.
Atrodytų savanaudiška po tiek bendrų išgyvenimų pasakyti, jog mane paleistum. Tiesiog gyvenimas keičiasi, man reikia judėti tolyn, pradėti kurti tai, kas vadinama ateitim. O nauja neįmanoma neatsikračius seno. Tu man esi simbolis tų ilgų mėnesių, kai viskas atrodė neįveikiamai juoda. Kartais net imu ilgėtis tų dienų, kai gyvenau vien tavimi, to nepaprasto mūsų ryšio... tai pavojingas ilgesys - turi suprasti.
Viskas, ką galiu padaryti, tarti tau sudie. Tikiu, jog kada nors dar susidursime - tu būsi čia pat, o aš žiūrėsiu į tavo veidą, pirštus, kuriais mane lietei. O širdį vėl užplūs žnybianti nostalgija...

2007m. Vasario 18d. 15:54