Lūžis I

einaras13

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2012m. Liepos 3d. 00:38

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Šiandien jis, atostogaujantis ir neturintis veiklos, liūdi. O ir rankų darbo nedirbąs, begtų, tėvams padėtų... Bet ne, geriau dribsoti ir žiūrėti į tą dežę, kuri mums teikia įvairiausias vaizdines projekcijas. Bet tinginiui tikrai ne pačios geriausios atostogos šįmet. Jis dėl kažko išgyvena, nerimauja.
Vieną dieną jį pasikvietė draugai palakstyti su dviračiais po įvairiausius kraštus, kurių jie dar nebuvo aplankę. Šis sutiko, bet jo balso tonas gerokai padrebėjęs ir netvirtas. Tas pirmasis draugų įspūdis buvo nerimtas ir jie tiesiog juokavo:
- Ko šiandien toks lūpą pakabinęs? Įsimylėjai?
Bet net ir šie žodžiai, kuri jį kadaise uždegdavo ir įgautas adrenalinas suvesdavo iki ginčo arba net muštynių, tą vasarą jo nei skaudino, nei erzino. Jo mintys kažkur toli. Tėvai vis toliau nervuoja jį, bet ir šie jam neberūpi. Jo brendimo laikotarpis yra toks jam negailestingas. Tikriausiai jo mąstymo centras yra kažkuri antrosios lyties atstovė. Kančia dėl drovumo, kad šis net nežino, ar JĄ daugiau pamatys, o jis net prieiti vis prie jos nedrįso. Tikriausiai jo draugai buvo teisūs.
Visi sėkmingai bendravo ir juokavo besivažinėdami per kalvotas plynes, o patsai jei ir žodį pratardavo, tai tik abejingų tonu pritardamas ir apsimesdamas, kad ką nors girdėjo. Priešais juos atsivėrė puikus upės slėnis ir kitapus kranto, jis vėl iškildamas, sudaro keletą pakopų, kurios primena aukštas kalvas. Nuostabus kraštovaizdis berniukui dar labiau sustiprino pasąmonės galią ir dabar mintys liejosi per kraštus.
- Ko toks susiraukęs? Negadink mums nuotaikos. Jei nepatinka, čiuožk iš čia! – pertraukia jo svajas vienas iš geresnių jo draugų, su kuriuo puikiai sutaria, kartais net paslaptimis pasidalindavę.
- A ko man čia aiškini? Ne tu man nurodinėji, kaip man gyventi. – rėžė atsaką įpykęs paauglys.
- Ė, nešok tu man į akis, asile tu. – nenorėdamas pasirodyti apgailėtinu bailiu prieš savo bendraamžius, tuo pačiu norėdamas pademonstruoti savo stiprybę jis užsipuola geriausią draugą.
- Prašaisi į dantis, ane? – grasinimus pradėjo įsiutęs varžovas
- Eik tu, mažius. – iš tiesų jis ir buvo mažesnis visa galva už jį.
Ir staiga aplinkinius nustebino jo smūgis tiesiai jam į veidą. Konkurentas ant žemės net nukrito nesitikėjęs savo draugo tokio įsiučio pasekmės.
- Tu, gaidy, dar pasigailėsi. – ir šis vožė atsakomąjį smūgį, bet šis sugebėjo išvengti šiek tiek pasviręs į šoną.
Prasidėjo grumtynės. Vienas trenkia, kitas užvažiuoja per snukį. Galiausiai mažylis puikiai prieš žiūrovus pasirodė, kai taip įkrėtė jį suerzinusiam į kailį, kad šis liko gulėti ant žolės. Nugalėtojas nebematė tikslo pasilikti su tais draugais, kurie savo gyvenime nemato nieko daugiau, tik „prikolus“ ir „kompą“ bei beviltiškas gastroles dviračiais. Jis gal ir nenumano, kad kiekvienas ištveria panašius atvejus, gal net vienas iš stebėjusiųjų grumtynes buvo panašioje situacijoje, bet dabar jo pasaulyje nebuvo nieko daugiau, tik jis ir jo fantazijų šaltiniai, jo tuščios, kartais svajingos ir džiaugsmo įkrėčiančios, kitados, karčios, liūdinančios ir ilgesingos.
Minė dviračiu jis atgal namo ir staiga jis pamatė savo svajonių centrą. Nebe fantazijose – realybėje. Ji linksma ėjo per gatvę. Svajotojas ilgai dar svarstė, ar ją „užkibinti“ ar tiesiog pravažiuoti. Jo drovumas ir baisiai ilgas bei kankinantis svarstymas eilinį kartą nugalėjo ir net nepajuto, kaip jis ją pravažiavo. Jis atsisukęs tik pamatė ją grakščiai laibuojančią taku.
Jis įsuko į kiemą. Tėvai ilgai jį kamantinėjo, klausdami „kur buvai?“ „kas nutiko?“ arba „ar nori valgyti?“, bet baisiausiai juos įsiutino besiformuojanti mėlynė ant jo akies.
- Nu, o kas ant akies? Kas į snukį davė? – piktai ir net sarkastiškai kreipėsi tėvas. Dar labiau jis turėjo savo sūnų įžeisti žodžiais „reikia ne kambarį dunksoti, o ir į lauką išeit, užaugtum“, bet pastarasis į tai jau nebenorėjo kreipti dėmesio ir atsakė:
- Ne tau rūpintis mano gyvenimu. Beje, neturiu nuotaikos. Einu miegot. – ir nuėjo į savo kambarį.
Atėjęs į savo landynę vaikiūkštis pažiūrėjo savo telefoną ir pamatė savo aukos atsiųsta žinutę:
„Atleisk už tai, kad užsipuoliau.“
Jis pasijuto šiek tiek geriau ir aukščiau tų, prieš kuriuos anksčiau buvo tik mažius. Tos saldžios mintys jį užmigdė šviesos greičiu ir jis nė nenumaną, kad kitas rytas jam bus dar įspūdingesnis.

2012m. Liepos 3d. 00:38

einaras13 / Šeštadienį žmonės eina į turgų  2015 m. lapkričio 19 d.  einaras13 / Kramtomosios gumos filosofija  2015 m. lapkričio 15 d.  einaras13 / Bandant (ne)subręsti  2015 m. rugpjūčio 29 d.