Rugsėjo pirmąją savaitė mokyklos sunki įtaka dar nesijautė. Visi kol kas ją laikė vieta, kur pamatys senbuvius draugus po vasaros ir pasipasakos įspūdžius arba susipažins su naujokais. Tuo tarpu jo galvoje buvo ateitis, o ne praeitis. Jis mąstė, kad šiais metais reikia pasistengti moksluose, nes kitaip nueisiąs pražūties link. Ir jokios simpatijos jam neturi pasimaišyti. Bet jo alkana buvo ne siela ir širdis, bet protas. Jo ta „simpatija“ kažkaip nekamavo jo taip stipriai, bet vis dar buvo išskirtinė. Jis jau nebetaip vengė tokiu buitinių pasikalbėjimų, kasdieninių konversacijų ir susidūrimų, bet jei jos išaugdavo į kalbą apie vidinį, sielos pasaulį, tokia tema vaikis, galima sakyti, jau paauglys, vengdavo kalbėtis. Jis dar dažnai atsimindavo jos paveikslo ypatumus, bet tai tebuvo tik susižavėjimas išoriniais, išvaizdos ypatumais. Vidinė simpatija užkrito giliai ir tokia atvira bei pajėgi jau nebebuvo. Dabar jau jo koncentraciją ir susikaupimą mokykloje galėjo nulemti tik tingėjimas mokytis ir nepasitenkinimas mokytojais bei pačia mokymo sistema.
Kitą savaitę jau visi suspėjo paragauti mokslo duonos ir prasidėjo pirmieji skundai dėl tokios kasdienybės rutinos. Viena diena ir ji prikibo prie vaikio, kuris mokės pirmam kontroliniui šiais metais:
- Tai, kaip sekas? Žiūriu, mokytis net pradėjai, o anksčiau tam buvai toks vangus. Žiūrėk, nepatapk „mėme“. – jos įspėjimas buvo nuoširdus ir sužadino kažkokį virpulį jame, bet jau nesibijojo kalbėjęs.
- Sekas kaip visada. Prasti popieriai tie mokslai, ne visiems sutverti. – atšovė berniukštis.
Ji nuėjo. O jo koncentracija prapuolė. Jis pamąstė apie ją dar valandėlę, bet praganė visą laiką pasiruošti pirmajam kontroliniui darbui. Jis dėl to labai graužėsi ir prisiekė daugiau nebemąstyti apie ją, nes taip visai sužlugdys save tiek mokslo, tiek vidinio būvio atžvilgiu. Įdomiausia buvo tai, kad jo žavėjimasis merginos išvaizda dar stiprėjo, bet atsvara tam buvo pasišlykštėjimas jos charakteriu: tas perdėtas lipšnumas ir priekabumas prie kiekvieno poelgio, įprotis pasijuokti iš to, kas gali pasirodyti pernelyg rimta tiesiog siutino berniuką.
Pirmasis mokslo metų mėnesis jau antrojoje pusėje, o štai ir kontrolinių darbų banga užkloja. Vaikis sužino, kad tada, per jį išblaškiusias mintis gavo vos ištemptą ketvertą. Jis baisiai tuo buvo nepatenkintas ir nusivylė tokiu savo rezultatu. Nustebo ir jo bendraklasiai – anksčiau jis mokėsi ganėtinai gerai, o dabar krito į žemesniųjų lygį. Kaltino paauglys save, kad jo mintys klaidžioja ten, kur jam visai nereikia.
Tomis dienomis ji sirgo ir berniukui leido labiau susikaupti. Jis jau buvo bepradedą užmiršti ją. Atrodo tai tampa jo vidinio pasaulio finalu, epilogu. Ir jam buvo nesuprantamas vienas vienintelis dalykas: kodėl jis taip ją žavėjosi vasarą, kad net vienam žmogui įstatė mėlynių uogienės. Kaip ironiška: tas stiklainis, kuris jį kitądien galėjo užmušti, jame buvo taip pat mėlynių uogienė. Vaikis nesuprato dar vieno dalyko: kur prapuolė ta simpatija? Kodėl ji išnyko. Prisiminė jis rugpjūčio žodžius draugui: „neteisingai susiklostė aplinkybės. Kaip sakoma: „aš nekaltas, kalta aplinka“. Tai jis galėjo pritaikyti ir šitam veiksniui, kurio negalėjo paaiškinti net jo nemėgstamiausioji fizika. Tokiems dalykams negali nurodinėti jokios formulės ar dėsniai.
Paskutinėmis rugsėjo dienomis į mokyklą grįžo ir toji benykstanti simpatija. Jis jau nebepastebėjo jos. Dabar tai jau tikrai pabaiga. Tądien ji priėjo ir paklausė:
- Kaip tau sekas?
- Ne tavo reikalas. – jis šiurkščiai atsakė ir nesijautė dėl to kaltas. Jis suprato, kad turi gintis nuo jos, kaip nuo maro, kad nesutrukdytų dar kažkam. Beje, jis jau ir nebenorėjo leistis į tokias bergždžias konversacijas. Galiausiai, jį jau buvo bepradedą nervinti tie „kaip tau sekasi?“ arba „Ką tu?“. Vaikiui nuo to taip bloga, kad tai atmušė ir paskutinius jo susižavėjimus ta mergiote, kuri jau net rodės prastesnė už kitas.
- Koks tu šiurkštus. – pasipūtė ji ir nuėjo šalin.
pramoginis puslapis, o jis neva linksmina. Tik ką – save ar mus, tai mums turbūt klausimų nekyla. Nuo tokių pramogų norisi būt kuo toliau. Jei tokia veikla jam rodosi kaip puslapio aktyvumo palaikymas, tai ką aš žinau...
Konstruktyvumo tokiame elgesyje nematau, destrukciją – taip. Net nesikabinėjant prie tų paklodžių šaltinių, akivaizdu, kad tai AI produkcija. Tik kažkodėl abejoju, ar kas nors tai skaito. Tai viena. Antra, prisimenu neva argumentavimą, kad Music'as yra
man, ar tai trolinimas, ar realus nesuvokimas, kad elgiamasi negražiai (švelniai tariant). Ir vis tiek tai nėra brandaus žmogaus elgesys. Tai panašiau į mažo vaiko kritimą ant parduotuvės grindų, kai tėvai nenuperka norimo žaislo.
Palaikymas palaikymu, bet „tie, kas ne su manim, tie mano priešai“. Įžvelgiu tokį mąstymą. Ir tos kilometrinės rašliavos atrodo lyg bandymas susirinkt visu įmanomus (ir neįmanomus) aktyvumo taškus, nors jie nieko nebereiškia. Tai ir lieka neaišku, bent ma
Ačiū Konditerijui už paantrinimą. Bandau ir aš, ir kiti tą patį ponui įteigti jau ne pirmi metai, ale kur tau... ir dar jis sako, kad reaguoja konstruktyviai. Nu juokinga nemeluosiu
Beje, Einaras nėra priešas. Einaras yra vienas iš šio tinklalapio administratorių ir Einaras jaučia pareigą, kad būtų skatinamas lankymasis čia ir gerėtų puslapio kokybė, o ne skęstų tamstos šlamšte.