Naktinė sielos audra

NaktineSiela

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2007m. Sausio 24d. 13:58

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Tolumoj iš tamsių kamuolinių debesų, ką tik užtraukusių mėlynumu spinduliuojantį dangų, pradėjo kristi smulkūs kristaliniai lašeliai. Dulksna. Greitai ji atkeliauja ir prie mano lango. Juo pradeda bėgioti mažyčiai kristaliukai išraižydami įvairiausius vaizdus, kuriuos kiekvienas supranta, įsivaizduoja skirtingai. Tačiau palyginus su šituo lietučiu mano sieloje siautėjo tikra jausmų audra. Milžinišku greičiu, viską naikinančią galia, siautėjo nežemiškas viesulas, dideli sunkūs lašai krito didžiule jėga, padarydami nemažus ratilus jau įsisiautėjusiose jūros bangose, kurios ošdamos ir vis didėdamos artėjo į krantą, griaudamos ir ardydamos jį. Danguje siautėjo tikras chaosas: žaibas nutvieksdavo dangumi bauginančiai plaukiančius debesis kiekvieną laisvą sekundę, paskui jį skubėdamas, vydamas kulniavo griaustinis, dudendamas dangų ir mušdamas kiekvieną kartą vis stipriau. Ore tvyrojo grėsminga baimė. Atrodė, kad dangus rimtai užsirūstino ir ruošėsi sugriauti viską, kas susiformavo sielos gilumoje bei tai, kas buvo pažeista, išraižyta žaizdomis. Užsimerkusi regėjau šį siaubingą vaizdą, tūnantį manyje, nors iš išorės atrodžiau tokia rami, pažeidžiama, šiek tiek panaši į tą dulksną už lango. Atėjo naktis, tačiau šį kartą miegas aplenkė mano namus, sapnai nusprendė nelankyti manęs. Iš visų jėgų stengiausi panirti i gilų miegą ir pagaliau man pavyko. Kad ir kaip nenoriai nakties karalius vis dėl to mane pasigriebė ir nusinešė į sapnų karalystę, tačiau sapnai buvo kategoriškai prieš egzistuoti mano sielos platybėse. Man panirus į dvasių pasaulį, jausmų audra virto realybe, pavertusi nežymią dulksną galingu viesulu. Lašai vis didėjo ir vis stipriau trenkdavosi į žemę, išgrauždami joje duobutes panašias į maniškes širdies žaizdas. Skarda ant lango nebegalėjo nulaikyti milžiniškų lietaus lašų, barbenimas vis stiprėjo, garsėjo ir galų gale jo jau nebeįmanoma buvo klausyti. Skambėjo jis lyg vargšės skaldos dejonės, prašymai liautis. Girdint tokius nežemiškus garsus širdį vis dažniau perskrosdavo skausmas. Tolumoje žybtelėjo žaibas, jį vydamasis priartėjo griaustinis, gamta išgirdo artėjančius vėjo žingsnius. Taršydamas gražiąsias medžių šukuosenas, jis siautėjo aplink keldamas sąmyšį. Vidury pievos stovintis nedidelis medelis buvo mėtomas į visas puses, ant jo nebeliko nė vienos lapo puošmenos, niekas negalėjo jam padėti, per daug vienišas jis buvo, aplink nebuvo nė vieno galiūno galinčio jį apsaugoti. Galų gale jis pasidavė per didelei vėjo galiai ir šis negailestingai atėmė iš jo gyvybę, palikdamas tik jo išdarkytą kūną, keliantį siaubą, kaip įrodymą apie nesuvaldoma vėjo jėgą. Mažytės balos tapo miniatiūrinėmis siautėjančiomis jūromis, kuriose galima buvo nuskandinti nuoskaudas. Nors ir miegojau viską puikiai jaučiau, stengiausi nuraminti šį nesuvaldomą reiškinį, paversti jį sapnu, bet nesugebėjau pažaboti tokios galios kaip gamta. Maištaudama ji dar sustiprėjo. Mačiau žybsnius užmerktomis akimis, girdėjau dundusį užkimštomis ausimis, jaučiau lietų prilygstantį mano vidaus ašaroms, kol pagaliau jis taip įsisiautėjo, kad pradėjo tuštinti viską kas buvo mano sieloje, visą skausmą. Nebeliko nieko tik dykuma, smėlis, sausra, skaudus atsiminimas, nė vienos gyvybingos ląstelės, nė taškelio žalumos...
Rytas. Viskas aprimo. Iš debesų išniro saulė sveikindama visus naujai dienai, iš visų kampų pradėjo lįsti nuo nakties neramumų pasislėpę gyviai, paukščiai traukė dieviškai skambančias melodijas, pamaloninančias kiekvieno ausį... Naktis buvo sunki, bet visi ją ištvėrė, aš ją atlaikiau. Ištvėriau viską kas dėjosi mano sielos gilumose ir jose nebeliko nieko, tik tuštuma, akinanti tamsa, spengianti tyla...

2007m. Sausio 24d. 13:58

NaktineSiela / Raudonoj jūroj...  2007 m. kovo 8 d.  NaktineSiela / Aš tikiu  2007 m. sausio 24 d.  NaktineSiela / Egzistavimo ir mirties sandūra  2007 m. sausio 24 d.