Tai jei visi penki dalyviai naslaiti tarkime uja, koneveikia bei kitaip kujacina uzstrigusiam lifte. Tada tavo pareiga jam padeti. Jeigu esi uzstriges kartu lifte (ar dirbi liftininku)

Na aš savo mintis jau išsakiau dienoraščio variante, kuriam, beje, daug labiau tiko būti dienoraščiu, mano nuomone, nei patalpinta į kūrybą. Bet šiek tiek pridėsiu apie pareigą, nes ir Einaro komentaras pridėjo naujų minčių ir norėčiau paprieštarauti vienam dalykui. Na taip, ne mūsų pareiga juos ginti ir ne policijoje dirbame. Reikia daboti save ir savus, kitaip sakant. Bet yra minimas žodis "našta", ir štai čia įžvelgiu nedidelį diskursą. Jausti pareigą, pavyzdžiui, užstoti nepažįstamą skriaudžiamąjį šalia nėra lygu naštos už jį prisiėmimui. Manau, tai geriau būtų galima pavadinti "pilietine pareiga / atsakomybe". Kiekvienas mes turime jausti kažkiek tos atsakomybės kurti santaiką aplink save. O štai abejingas praėjimas, mąstymas "čia ne mano reikalas", "manęs tai neliečia" nėra naudingas bendrai visuomenės sveikatai. Viena problema, kurią aš įžvelgiu kai yra padedama kitam, tai, kad gali dingti tos ribos, kai pagalba turi grėsmę tapti našta, jei pavyzdžiui, apgintasis tarsi ima reikalauti daugiau ar psichologiškai jauti spaudimą padaryti daugiau negu gali. Tokiu atveju, neturi visko mesti, kad padėtum. Kai kuriais atvejais grynai nieko negali padaryti, bet bent pabandyti esamomis sąlygomis - tai jau reiškia daug ir kartais vien geros intencijos prasmingumo užtenka, mano nuomone, nes ji nelieka nepastebėta, net jei iš praktinės pusės daug neduoda.

Šiaip būtų protinga nesišaipyti iš nieko. Problema ta, kad daug kam sekasi sunkiai pajusti ribą tarp kritikos/savikritikos ir patyčių. Ypač jei ta kritika/savikritika praskiesta žiupsneliu sarkazmo. Jei našlaitis padarė kažką blogo, jis vertas didelės kritikos. Bet iš kito kampo galima pagalvoti, kad iš jo šaipomasi. Bet pritariu, jog tokie konfliktai yra daug retesni ir nublanksta prieš tikras patyčias, kurios dažnu atveju vyksta prieš įvardytas žmonių grupes tiesiog be svarios priežasties.

Bet aš nesutinku, kad mano pareiga yra ginti tas žmonių grupes. Jei tose žmonių grupėse yra man brangių žmonių, tada taip, bet kiek žmogus gali jaustis atsakingas už tai, su kuo jis nėra susijęs? Vienam žmogui jau yra pakankamai naštos duota nešti už save. Žmogus gali prisiimti daugiau naštos, bet neprivalo. Vėl išlenda mūsų pasaulėvaizdžių skirtumas, nes mano akyse, kiekvienas naštą neša pagal savo galimybes, o tavo pasaulėvaizdyje našta turėtų būti paskirstyta bene visiems po lygiai. Turbūt „būkit kieti, bet atlaidūs“ eilutė labiau rezonuoja su mano pasaulėvaizdžiu nei ankstesnės strofos. 

Nepaisant šiokių tokių minties nepritarimui ir lietuvių gramatikos pakišimui po plintusų (dėl ko šiam tekstui teduosiu 8 balus), šiaip šis tekstas tikrai yra geras savęs nuraminimui, tokią kaip mantrą sau kartoti, kaip gyventi būtų teisingiau.