Kažkokia paslaptinga tyla dabar manyje. Hmm.. Tarsi tyla prieš audrą. Bet prieš kokią audrą? Nejaučiu jos pikto grūmojimo man pirštu, jos žvilgsnio, kurio aš nematau, bet kurį turėčiau kuo puikiausiai jausti. O gal šį kartą ji sumąstė mane nustebinti? Bet jei taip tai... kam ta tyla? Ji išdavikė. O gal ne prieš audrą stojo ši tyla? Gal tai tiesiog ramuma žemėn leidžiasi tirštu rūku? Rūku, kuris užkloja mane, mano pasaulį, rūku, kurį įkvepiu ir kuriuo gaivinu savo sužeistą sielą. Jei taip tai... kodėl vis dar jaučiu tarsi tuštumą kažkokią savyje? Tuštumą, į kurią atsimuša visi jausmai, kurie atsimušę išeina lauk, tik jau įgavę kitą pavidalą, praradę savo grožį, šilumą. Hmm.... Tarsi iš kreivų veidrodžių šalies pabėgę žmonės, kurie savo iškrypėliškomis akimis žvelgia į mane, kreivais šypsniais apdovanoja ir iškrypusiais žodžiais skaudžiai subado visą siela. O kas tada? Vėl šaukiuosi pagalbos, kuri ,deja, dažnai kelyje užtrunka per ilgai.
Yra ir gerų dalykų, gerai, kad yra Spotify integracija, kuri leidžia paklausyt dainų previews, ir apie kurią kalbėta buvo dar 2017 berods. Dėl šito džiaugiuos
Bet vis dėlto, nepaneigsi, kad tai išlieka unikali vieta internetinėje erdvėje. Vienintelė tokia. Ir vis tiek smagu, kad žmonės kaip Einaras, Alvydas, dar kas nors, ją dar bando puoselėti.
Kiek nykoka tai dar lengvai pasakyta, manau. Galima visaip šitą vietą pavadinti - Dievo užmiršta dykyne, fosiline iškasena, post-apokaliptiniu pasauliu, dar kaip nors...
Nu čia kaip ir anksčiau, kiek nykoka. Tik protarpsniais vienas kitas senas narys vis užsuka ir vėl pradingsta. Bet koks toks sugrįžimas atrodo kaip didelis pagyvėjimas.