Nebučiavęs mergaitės (plius sovietskaya versija)

Very_crazy_enough

---

Tipas: Eilėraštis Publikavimo data: 2014m. Spalio 30d. 16:40

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Nemaža jau metų sulaukiau,
bet dar nebučiavęs mergaitės
(Mane tik bučiavo nuo vaikystės gilios.
Bučiavo, žadėjo mylėt ir viliojo.)

Pajusti tą bučinį svaigų
pirmoji išmokė mama
baltas pyragaičio putas
nuo lūpų man nurinkdama.

Paskui kiemo draugė pabandė,
bet gavo dėl to į dantis,
Kai staigiai priartino lūpas,
o aš jai bandžiau atsakyt.

Va šitaip abu susidūrėm -
abu taip skubėjom bučiuoti.
Skubėjome būti suaugę,
su jais koja kojon žygiuoti.



Kai mokiausi, įsimylėjau
į šviesią dausų žydraakę:
guašu ir ašarom liejau
jos veidą, kai ji atsisakė...

Kai ji atsisakė pašokti,
nueiti į kiną kartu,
slaptai susigūžęs stebėjau
į filmą žygiuojant vaikus.

Taip stengiausi aš pamatyti,
su kuo ji į kiną ateis!
Norėjau iš tolo paliesti
jos lūpas. Tiek pieštas kadaise...

Atėjo jau laikas, išmoko
visi vyresni mokiniai:
bučiuokliais, myluokliais šeštokai
jau buvo. Tai kur devintokai...

Mes baigėme klasę devintą,
į žygius važiavom dažnai.
Mačiau: žydraakę kabino
visi išvaizdžiausi bernai.

Dažniausiai aš keisdavau spalvą
iš pykčio, iš gėdos, aistros:
raudonas, nusukdavau galvą,
kukuojant jiems už nugaros.

Žinojau, išgirdęs jos balsą:
ji kaip visuomet su kažkuo.
Sukaupdavau jėgą ir narsą
Ir...
tekinas bėgau namo.

Oi, smerkdavo tėvas, "auklyba",
kodėl iš mokyklos dingstu,
kodėl pasirodau vėlyvas
rytais, - ant mokyklos/ "auklybos" nirštu?

Gerai, kad palikęs mokyklą
daugiau jos nėkart nemačiau...
Į Palangą, jūros stovyklą,
po mokslų skubėjau greičiau.

Bangas, karštą smėlį, panelę..
atvykęs norėjau pažinti
ir širdį, į Bežmogių Šalį ( ->>>NoMan's Land )
ištrūkusią, susigražinti.




Tenai sutikau marijaną
iš meksikos serialo -
pietietišką veidą ir plaukus -
įdegusią, juodą panelę.

Suspindo viliojančios akys,
o manos atsakė iš karto.
Pašokom, ji vardą pasakė
ir aš... pasakiau savo vardą.

Pakako mums tų dviejų žodžių,
kad trauktumėm jūron kartu:
užburtas pietietiško grožio,
ieškojau jų, ...
neištartų.

Taip pajūriu naktį mes ėjom nebyliai.
Stebėjau žvaigždes ir akis,
Užmiršęs save, kad ji čia ir kad myliu,
jog reikia išreikšt, išsakyt..

Tik kalnus mačiau, upę gilią:
supurtė gamtos stichija.
Nepabučiavau. Nusivyliau.
Užgeso aistra širdyje.

Mes valgėm drauge ir sėdėjom,
ir gėrėme fantą pliaže.
Mes šokom kartu, vaikštinėjom,
nors nebelaikiau jos gražia.

Grįžimas.. Jos draugės man moja,
kad jau atsisveikinti reikia.
Prispaudžiau jai lūpas priplojau,
kad draugės prikaišioti baigtų.

Nelengvai, ne iškart patikėjau:
"pietietę" bus lengva surast (!);
jog ji vasarėlei praėjus,
eis mokytis ten kur ir aš...




Radau aš nebylią mergaitę.
Nejautrią, be miego ženklų.
Kažkas juk turėjo ateiti
pas ją, kol nebuvo vėlu,

įpūsti gyvybę suspėti
pro lūpas kietai suspaustas,
ant veido jai ranką uždėti,
paglostyt akis užmerktas.

Mergaitė matyti išmoko
gražiąsias pasaulio spalvas;
paraudo, prisirpo, prinoko,
panoro bernų... Ne manęs.

O aš - lyg pasaulį pardavęs
Jį iškeičiau į svajones.
Kažkas su manim pasidarė:
dingau, nebebuvo manęs.

Pagailo savęs lyg kopūsto,
apteršto baltųjų drugių.
Ėmiau viską mesti, nuliūsti
po pasikeitimų staigių.

Žiūrėjau: pasaulis pro šalį
tik skriejo - garsus ir šviesus -
Kiekvienas turėjo panelę.
Panorau pavyti visus...




Iš gėdos, gašlumo ir baimės
ėjau į rankas be kalbų,
per prievartą kurdamas "laimę"
tikrai nestokojau darbų:

ir spaudžiau, ir minkiau, ir tryniau,
ir lūpomis lūpas liečiau,
o pilvas, liemuo ir sėdynė
už veidus net buvo arčiau.

Kasdien vis kartu. Bet netikom
šalia vienas kito iš viso.
Kaip buvo pradžioj, taip ir liko:
vaidinti, kad mylim, įgriso.





Tikiu, jog yra dar žmonių,
kurie niekuomet nebučiavo.
Apie tai, tiek sukaupę žinių,
kad ruošias išleist knygą savo.

Norėtus, kad knygoj kalbėtų -
nuo pat pirmutinės raidės -
kad bučiniui augam iš lėto,
klausydami savo. Huh..hmmmz. Kas -ko.

+one special offer: sovietskaya versija
Niekada neperkandęs mergaitės (Spėliotojas)



Nemaža jau metų sulaukiau,
bet dar neperkandęs mergaitės:
(Mane analizavo nuo vaikystės gilios.
Sūpavo, žadėjo padėt ir spėliojo.

Pajusti kabinimą svaigų
pirmoji išmokė mama
baltas vonios muilo putas
nuo lubų man rinkdama.

Paskui kiemo draugė pabandė,
bet gavo dėl to du rublius:
Kai greit prisiartino klubais,
o aš jai suplėšiau rūbus.

Va šitaip abu susidūrėm -
abu taip skubėjom spėlioti.
Skubėjome būti suaugę,
jų "reikalus" žaisti, mėgdžioti.

Kai mokiausi, įsidėmėjau
sau šviesią dausų žydraakę:
tada fotorobotą liejau
guašu, kai ji atsisakė...

Kai ji atsisakė palošti,
nueiti į turgų kartu,
slaptai susigūžęs stebėjau
į turgų žygiuojant vaikus.

Taip stengiausi aš užfiksuoti,
su kuo ji į turgų ateis!
Norėjau iš tolo patiesti
Gruziną.
Gniužte.
Neburkuotų!!!

Atėjo jau laikas, išmoko
visi vyresni mokiniai:
vaizduokliais, matuokliais šeštokai
jau buvo. Tai kur devintokai...

Mes baigėme klasę devintą,
į pliažą važiavom dažnai.
Mačiau: žydraakę vėsino
visi ją užstoję bernai.

Dažniausiai aš keisdavau spalvą
dėl nuotaikos, saulės kaitros:
raudonas, nudėbdavau galvą,
jiems deginantis už nugaros.

Spėliojau, išgirdęs jos balsą:
ji kaip visuomet su kažkuo.
Sušlamšdavau "Tiko" ir "Mars'ą"
Ir...
dulkinas bėgau namo.

Oi, verkdavo tėvas, "auklyba",
kodėl iš stovyklos dingstu,
kodėl pasirodau vėlyvas
nakčia, - ant stovyklos /"auklybos" nirštu?

Gerai, kad palikęs stovyklą
daugiau jos nėkart nemačiau...
Tik kartą statybų valgykloj
kai ką aš vis tiek pamačiau.

Barankas, džiuvėsėlį, pienelį..
atėjęs norėjau pakrimsti
ir skrandį, į Bežmogių salą (->>>Desert IsLand )
išplaukusį, susigrąžinti.

Tenai sutikau tetą Jonią
iš to komunalinio galo -
Kur mes su vaikais pro balkoną
vis vogėm druskas iš Uralo.

Suspindo spėliojančios akys,
o manos atsakė iš karto.
Prašnekom, ji vardą pasakė
ir aš... pasakiau savo vardą.

Pakako mums tų dviejų žodžių,
pasukt mum į kasą kartu:
užburtas kamčiatkiško grožio,
ieškojau jų,
... neištartų.

Taip pėsti ir sotūs mes ėjom nebyliai.
Mąsčiau apie varlę, žuvis,
Užmiršęs save, kad ji čia ir kad tyliu,
jog reikia pareikšt, pasakyti..

Tik klubus ir iškirptę gilią
spėliojau jog turi jinai.
Nepamačiau... Nusivyliau.
Užgeso žibintas nūnai.

Mes žvalgėm svirplius ir mes ėjom,
apsvarstėm ką veiksim pliaže.
Mes sukom ratu, vaikštinėjom,
nors jos nebelaukiau "daržia".

Grįžimas.. Jos vyras mums moja,
kad jau atsisveikinti reikia.
"Paspaudžiau", pagreitinau kojas,
kad vyras prikaišioti baigtų.

Nelengvai, ne iškart aš atspėjau:
kaimynką bus lengva surast (!);
jog ji vakarėliui atėjus,
eis tūsytis ten kur ir aš...

Radau aš neblogą ragatkę.
Nebrangią, be firmos ženklų.
Kažkaip jai reikėjo "įkepti"
Kai ėjo tvarkyt reikalų

kliūdyt subiniuką suspėti
pro krūmo šakas atsmauktas,
ant klubų jai ranką uždėti,
paglostyt krūtis paslėptas.

Kaimynė mąstyti išmoko.
Seniau, kai dar jos nekliudžiau.
Vaikėzus -gudri ji- pranoko,
panoro tų, pilančių... O ne manęs.

O aš - vėl ragatkę pardavęs -
Rublius iškeičiau į dėliones.
Kažkas su Jone pasitaręs
grąžino ją vėl prie manęs:

Pagailo manęs lyg kopūsto,
ten stovinčio tik "dėl akių".
Kauliukus išmest ar išpūsti,
Daugiau, kas pajėgs, burbulų.


Spėliojau: pasaulis pro šalį
tik skriejo - garsus ir šviesus -
Kiekvienas mylavo panelę.
Panorau pavyti visus...

Iš gėdos, gašlumo ir baimės
ėjau į lankas be kalbų,
spėliodamas kurdavau "laimę";
tikrai nestokojau darbų:

ir spaudžiau, ir minkiau, ir tryniau,
ir rankom sau lūpas liečiau,
o pilvas, liemuo ir sėdynė -
už juos nieks nebuvo karščiau.

Kasdien vis gulom. Bet nelipo
į lovą jokia fėja iš viso.
Kaip buvo pradžioj, taip ir liko:
svajoti, kad myliu, įgrįso.


Tikiu, jog yra daug žmonių,
kurie niekuomet neskaičiavo
Kiek kartų, kiek turėję panų,
Jie "meilę@kine" kurtų savo.

Norėtus, kad filme filmuotų -
nuo pat pirmutinės minutės -
kad bučkio ir e i n a m "Pas tetą",
o ne rašinėjam žinučių...

2014m. Spalio 30d. 16:40

Very_crazy_enough / Nesuspausk šios širdies  2021 m. rugsėjo 22 d.  Very_crazy_enough / Kitokie (bet artimi)  2017 m. rugsėjo 10 d.  Very_crazy_enough / Sahjos stiliumi  2017 m. gegužės 30 d.