Nemiga

Mechanine_Balerina

---

Tipas: Eilėraštis Publikavimo data: 2006m. Sausio 8d. 11:41

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Ne eilėraštis.

Krito žvaigždės į vasaros tylą, pro debesis krito. Šliuožė liepžiedžiais ir šlepsėjo į vasaros žolę… Kažkas bandė groti išderinta gitara, matyt aš. Milijonai sudužusių svajonių, kreivi pirštai, užkimštos ausys, užklijuota burna ir nelaiminga meilė… Argi meilė gali būti laiminga? Istorijos turi pabaigas. Žmogus ieškodamas laimės visuomet randa būdų ir priežasčių jaustis apgailėtinai, jausti vienatvę, skausmą, širdgėlą… mėnulyje kažkas skambina baltu fortepijonu. Dar viena nelaimingos meilės auka. Ieškodama džiaugsmo, per nenumaldomą sopulį ji nukeliavo neįtikėtinai toli.

Visur gerai, kur mūsų nėra. Pereiname į kitą gatvės pusę, persikeliame į kitą upės krantą, perplaukiame Atlantą… Amžino kankinimosi pasekmės ir būdai atrasti naują savo sielos kankynę. Kitoje gatvės pusėje pernelyg spigina saulė, kitame upės krante, pasirodo, auga daug dilgėlių, tokių nemalonių miesčioniškom kojytėm. Už vandenyno – namų ilgesys… Tuomet milijonai širdį veriančių laiškų, eilėraščių, romanų ir apysakų. Žmogus visuomet randa būdą jaustis baisiai nelaimingu.

Tu ir randi. Štai stovi vienišas nakties tyloje, balkone ir jautiesi esantis ilgesingai graudžiame eilėraštyje, gal maironiškam, gal salomėjiškam, šiek tiek radauskiškam ir vaičiūnaitiškam. Romantiškai, elegantiškai skaudi liepų kvapo lyrika miesto fone. Tokiais momentais visuomet jautiesi bent truputį užmirštas, vienišas ir tragiškas. Jauti, kaip drėgsta akys, bet nerandi svarios priežasties verkti, o imt ir apsipilt ašaromis iš niekur nieko, nemoki. Taip stovi besikankindamas pusę nakties, pavaikštai po kambarį, parašai porą eilėraščių ir jautiesi veikiau filmo personažas, nei tikras žmogus. Šiek tiek angliškas, šiek tiek prancūziškas, truputėlį rusiškas ir lietuviškas… gal dar vokiškas, nes tik grįžai iš kino, kur stebėjai vėžininkus, beldžiančius į dangaus vartus… Kilniai graudžiai susimąstęs filmo personažas. Jauti, kaip tirštai saldus liepų kvapas tau spaudžia krūtinę. Pridedi ranką prie širdies “tuk- tuk, tuk- tuk”, prisimeni savo mylimojo/ mylimosios širdies dūžius po pasimylėjimo ir teištari kvailą “ak!”. Jauti, kaip vėjas apkabina tave per liemenį, atsiremia į nugarą ir pabučiuoja kaklą.
-Ak!- teištari, rankomis atsiremdamas į balkono kraštą ir įsivaizduoji bandąs žudytis, kaip kažkada matytame kine… Stebi savo kūną, krintantį žemyn ir kai jis priliečia asfaltą, nusisuki. Negali matyti to kraupaus vaizdo.

Atsiguli ant grindų aukštielninkas, suneri pirštus ant krūtinės ir svarstai, kas ateitų į tavo laidotuves, kas verktų, kas alptų. Tave paslėptų žemėje ar sudegintų ir pelenus paleistų skristi vėjais. Ar išdrįstų kas prie karsto uždėti keletą tavo mėgstamų, kasdien klausytų dainų, užuot samdę gedulingų bobučių chorą? O gal paimtų į rankas gitarą ir paskutinį kartą sugrotų tik tau… Išsigąsti savo minčių srauto žiaurumo, atsistoji ir nervingai vaikščioji po kambarį . Kažko nori. Žinai, bet dediesi nesuprantąs, išsiverdi arbatos, bet palieki ją aušti kažkur virtuvėje lig ryto. Vis dar vaikštai…

Kažkas mėnulyje groja baltu fortepijonu. Tavo nepasiekiama svajonė groja tau kasnakt. Imi šokt apsikabinęs oro srautą, pavargsti

Rytas, šaltas ir vienišas, jame nubundi. Eini surinkti žvaigždžių iš po medžių, nerandi. Istorijos turi pabaigas. Istorijos kartojasi. Ratas sukasi. Vakaras ateis…

Žmogus visuomet randą būdą jaustis baisiai nelaimingas.

2006m. Sausio 8d. 11:41