Tipas: Eilėraštis
Publikavimo data: 2011m. Kovo 19d. 22:51
|
|
Nurimki amžinu maištu paženklintoji sielą,
Nurimk ir tu širdie įkalinta kaulėtame karste...
Horizonte užkasę šlykščiai apgaulingą šviesą,
Uždegsime šimtus laužų, lemtingu tapusiam krante.
Išvysim tamsą, žmonėmis save vadinančiais, sutverta.
Karts nuo karto mirusiom viltim maitinsim godžią ugnį,
Lai kraujas venose degiu skysčiu patapęs verda,
Kiek galima kvailom akim žvelgt į viliojančią bedugnę.
Prie skardžio krašto daugiau stovėti mums nelemta,
Sugniaušime kumščius ir kilsim feniksu iš pelenų,
Gailėtis to ką jau praradome ar išmetėm neverta...
Ateina laikas kai reikia atsikratyti šiukšlių sukauptų.
Ir nors kaskart prie padų tarsi purvas limpa,
Saldžiabalsiai įnirtingai prašos į draugyste – ignoruot!
Tai tik pamazgų duobė tėvelio gyvenimo supilta,
Liūno kemsynams pasidavus teks beviltiškai egzistuot.
Bet, tarsi pagonys ritualą naują kurdami – mes šoksim,
Su vilkais be baimės, be prievartos ir be motyvo.
Svajonėmis išpuoštą duoklę velniui likimui atiduosim,
Tačiau išplėšim iš nasrų,tai kas brangu, teisę pasirinkimo.
Meilės randus nusilaižysim, neapykantą teks tik praryt,
Praeičiai kuri tiktai kankino išdidžiai tarsime sudie.
Kaip vėjas nešimės per autostrada, kurio niekam nepavyt,
Triskart per petį nusispjovus laimę įkinkyt pavyks išties.
RC
 2011m. Kovo 19d. 22:51
|
 2012 m. kovo 16 d.
 2011 m. balandžio 23 d.
 2011 m. kovo 28 d.
|
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.