Pabudimas

include1

---

Tipas: Novelė Publikavimo data: 2011m. Sausio 20d. 21:44

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Pramerkiu akis ir išvystu ją šalia. Pro žalsvas užuolaidas skverbiasi pirmieji saulės spinduliai, kurie iškart gula ant nuostabiai gražaus jos veido.
„Negaliu patikėti, kaip tai nutiko?“ - pagalvoju. Gulim lovoje dviese. Ji laiko mane apkabinusi, vis dar miega. Jaučiu, kaip jai kvėpuojant jos šiltas pilvukas glaudžiasi prie manęs, jaučiu, kaip jos krūtinėje spurda pati nuostabiausia širdis. Staiga mane užplūsta nenumaldomas noras ją apkabinti, dar arčiau savęs laikyti.
Lėtai, nenorėdamas jos pažadinti pakeliu savo dešinią ranką ir švelniai leidžiu ją skersai ties jos nugara. Tačiau, mano paties nuostabai, ji atsimuša į tuščią vietą ant lovos. Pajaučiu skausmą, kada riešas užsilenkia spaudžiamas rankos. Ji, prieš akimirką buvusi šalia ir taip saldžiai miegojusi, išsisklaido kaip dūmas vėjyje. Pabundu.
Pramerkiu akis. Už lango, kaip ir kambaryje, visiškai tamsu.
Nesusivokiu, kas ką tik įvyko. Mano ranka guli, lyg siektų kažko, esančio už lovos ribų. Iškart prisimenu sapną.
„Juk tai buvo taip tikroviška,“ – pirmoji man šovusi mintis. „O visgi aš tesu mums nesuvokiamo sapnų pasaulio marionetė . Juk mano kambaryje nekaba užuolaidos, be to, dabar žiema, rytais būna tamsu.“ Viską supratau. Tas idiliškas paveikslas, kurį regėjau, buvo tik sapnas, buvo tik mano pasąmonės sukurta iliuzija, būdas iš manęs pasišaipyti. „Kaip aš gyvenu, kad net mano pasąmonė ėmė iš manęs šaipytis?“
Girdžiu, kaip tiksi laikrodis, bet jo nematau. Kiekvienas jo tiksėjimas darosi vis garsesnis. Regis, jis jau tiksi man palei ausį. „Kodėl aš sapnavau tą sapną? Ką aš noriu sau pasakyti?“ – mintys pradeda suktis mano galvoje. „Na taip, ji man patinka. Ji linksma, miela, draugiška, graži, sumani. Su ja bendrauti labai malonu. Laikas su ja bėga neapsakomai greitai. Su ja galima kalbėti apie bet ką. Na taip, ji man tapo artima. Na... Taip! Aš ją myliu,“ – minčių krušą išgyvena po sapno nespėjusios atsigauti mano smegenėlės.
Pralinksmėju. Pirmą kartą padariau tokią išvadą. „Taip, aš to tikėjausi, žinojau, kad ją myliu,“ - kyla man mintis apie savo teiginį. Tarsi akmuo nuo krūtinės nusirita. Pagaliau galiu savo plaučius sklidinai pripildyti oro. Pajuntu, kaip mano kūnas palengvėja, kaip veidą papuošia plati šypsena. Net kambarys pasidaro šviesesnis, bet tai tikriausiai padaro saulė, kuri iškiša savo veidelį iš už daugiabučio ir žvilgteli tiesiai į mane – jaunąjį įsimylėjėlį. Galėčiau taip gulėti visą dieną.
Bet staiga atsidaro mano kambario durys. Pūsteli šaltas oro gūsis, kuris greitai atsimuša į mano šiltus žandus.
„Ei! Nemiegi?“
„Miegu,“ – tyliai taria mano sukepusios, pirmą kart veriamos lūpos.
„Kelkis, miegaliau!“ – skamba skardus tėvo balsas.
„Oi, kaip čia pas tave karšta,“ – meta repliką pro slenkstį savo galvą kyštelėjusi mama. „Na taip, kas čia blogo, man patinka šilumas,“ – pagalvoju. „Ir kodėl jiems tai kliūna?..“
„Bet aš dar nenoriu keltis,“ – tingiai pareiškiu savo nuomonę.
„Reikia. Mes jau seniai atsikėlę. Reikėjo anksčiau eit miegot,“ – tarsi malkas sakinius skaldo tėvas.
„Tai jūs ir einat anksčiau miegoti, ir keliatės anksčiau. Aš einu vėliau...“
„Eik anksčiau,“ – neleidžia sakinio užbaigti tėvas. – „Ridenkis!“
„Ir kodėl aš turiu laikytis jų paros režimo?.. Kodėl jie miega dešimt valandų?.. Kodėl, jei negali... Kodėl tiesiog negali manęs, jauno suprasti?“ – tėčiui oponuoja mano mintys, tačiau jau jokio žodžio nebetariu. Susitaikau ir keliuosi.
Atsikėlęs iš lovos jaučiuosi kaip nesavas. Mintys sukasi tik apie ją. Prisimenu mūsų pokalbius, prisimenu ją pačią. „Buvo eilinė mano nuobodžios rutinos diena. Rutina buvo sena, tokia įsisenėjusi, kad, regis, niekas negalėtų jos pakeisti. Tačiau ji sugebėjo... Priėjo, užkalbino. Akimirksniu storiausi niūrumo debesys iš mano padangės išsisklaidė. Su ja galėjau kalbėti apie viską. Ji mane suprato,“ – atmintis generuoja naujas mano mintis. „Buvo pavasaris. Gal ir savaitgalis, kada mes važiavome dviračiais. Visą laiką važiavau šalia jos. Kalbėjomės. Ji man šypsojosi, o aš šypsojausi jai. Vėjas vėlė jos plaukus. Ji atrodė kaip ratuotas angelas. Jos šypsena buvo tokia šilta, tokia graži, maloni,“ – galvoje sukosi malonus atsiminimas. „Ar aš jai patinku? Gal ji mane laiko įžūliu stačioku? Kaip man sužinoti? Ko paklausti?“ – smigo į galvą klausimai. „Ne, nieko klausti negaliu. Tai tik mano reikalas.“
Diena įpusėja. Nebežinau, kur dėtis. Daugybė minčių, klausimų ir abejonių susikaupė galvoje ir aš visą tą laiką nesugebėjau jų niekur išleisti. Jos vis kaupiasi, kaupiasi, net smilkinius pradėjo spausti. Jaučiu, kaip tvinksi kraujagyslės galvoje. Atsigulu. Bet nepagerėja. Vėl girdžiu laikrodžio tiksėjimą. Jis sutampa su kas antru mano širdies dūžiu. Jaučiu, kaip krūtinė pradeda degti, o kojos ir rankų pirštai tirpti. Manęs nesiliauja kamavusios įvairios mintys. Regis, galva tuos sprogs.
Nebeištveriu tokio sunkumo, stveriu telefoną. Žinutės rašymo lange įrašau: „Sveika, gal galim susitikti už 15 min. prie parko?“ Tai nepadeda. Prie mano kankintojų prisijungia dar ir mintys apie jos reakciją į žinutę, apie jos atsakymą. Tik gavus teigiamą atsakymą truputį apsiraminu ir vėl pasijuntu savo kūno valdovu. Susiruošiu ir išlekiu.
„Ką aš padariau? Ką aš jai pasakysiu?“ – galvoju sukdamas parko link. „ O ji jau čia. Kas dabar bus? Ką aš darysiu?“ – artėju prie jos. Kojos pradeda nebeklausyti, žingsniai lėtėja. Jaučiu, kaip prakaito lašas slysta mano stuburu. „Susiimk. Juk nemirsi,“ – raminu save, tuo netikėdamas.
„Labas,“ – išgirstu priartėjęs. Pajaučiu, kaip mano širdis pasileidžia šuoliais, kaip karštas kraujas plūsteli visu kūnu. Staiga žingsniai pasidaro ryžtingesni. Ištiesiu rankas ir apkabinu ją. „Ką aš darau? Tu gal visai kvailas?“ – protas meta replikas širdžiai. „Ką aš pasakysiu? Kaip pasiaiškinsiu?“ – visos smegenys įtemptai ieško atsakymų. „Oi, velnias... Aš juk ją vis dar apkabinęs... Netylėk, sakyk greičiau ką nors.“
Tada įvyksta tai, ko aš visai nesitikėjau. Pajuntu jos rankas, nedrąsiai apglėbiančias mane. Ir nežemiškos jėgos aš pastūmėtas tyliai, vos girdimai, jai į ausį ištariu: „Myliu“. Pajuntu, kaip prieš akimirką nedrąsiai laikiusios mane rankos dabar gniaužia mane glėby. Pasijuntu kaip pūkas. Jaučiu vėją, jaučiu saulę, jaučiu pasaulį, jaučiuosi jo dalimi, jaučiuosi laimingas, toks, koks dar niekada nesijaučiau. Pasijaučiu tvirtas, visiškai atgavau valią kūnui ir dabar savo glėbyje spaudžiu vienintelę ...
„Aš taip pat tave myliu,“ – išgirstu tylų jos balsą. Šie žodžiai, pasiekę mano smegenis pro ausį, keliauja žemyn, tiesiai į širdį. „Čia aš juos užrakinsiu ir saugosiu. Saugosiu amžinai.“ Atitraukiu galvą, kad galėčiau išvysti jos veidą, patį nuostabiausią iš man regėtų. Išvystu jos skaisčiai raudonus skruostus, laime žibančias akis. Mano širdis, atrodo, tuoj iššoks iš orbitos.
„Žinojau, kad tai pasakysi,“ – ji šiuos žodžius ištaria palengvėle. Suprantu, kad ne vien man laikas iki šios akimirkos nešė išbandymus, įvairias mintis ir abejones. Ji prisiglaudžia prie manęs. Ir aš pamirštu visą mus supantį pasaulį, atsiduriu erdvėj be laiko ir vietos. Man egzistuoja tik ji, tokia nuostabi, tokia mylima.
Pramerkiu akis. Kambaryje šviesu, jau seniai po devynių...

2011m. Sausio 20d. 21:44

include1 / Kodėl gi aš liūdžiu?  2010 m. lapkričio 19 d.  include1 / Smalsumo naktis  2010 m. lapkričio 6 d.  include1 / Kol laukiu  2010 m. birželio 10 d.