Papasakota istorija 1 dalis

Sahja

---

Tipas: Istorijos Publikavimo data: 2021m. Vasario 9d. 15:39

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Gyvenau ramiai, nerūpestingai, tačiau nuobodžiai. Sėdėdavau namie, žiūrėdavau pro langą, stebėdavau kas vyksta kieme. Aš nuo pat mažens mėgau stebėti, o ne pati ką nors daryti. Žinoma,turėjau laisvalaikį, tačiau kai jis kartojasi kiekvieną dieną, tai tampa nuobodžia rutina:žiūriu televizorių, piešiu, groju, kartais, o gal net dažnai dainuoju, ir tai kartojasi kiekvieną mielą dieną. Nuobodu, o ypač kai mano būdas ne toks. Man visada norisi kažko naujo, nepažįstamo, ko niekada nebandžiau.
Dabar pagalvojau, kad reikėtų ir savo išvaizdą apibūdinti. Daugelis sako, kad aš graži. Aš šviesiai rudų plaukų, mėlinų akių, gan tankių juodų antakių, bei putlių lūpų. Mano veidas ovalus, smakras ryškus, šiek tiek išsikišęs. Žandai visada rausvi, o akys visą laiką lyg kažką sakytų. Esu neaukšta, liekna, dailaus sudėjimo.
Mokykloje man nepatiko... ne dėl to, jog ten reikia mokytis, tiesą sakant man tai net patinka, bet dėl nedraugiškų klasiokių. Jos kiekvieną dieną apkalbinėja visus aplinkinius, kurių nemėgsta, taip pat ir mane. Tai be galo nemalonu, kai atrodo nieko blogo joms nepadarai, o jos tave apšneka. Suprasčiau, kodėl klasiokės taip mane apšneka, jei būčiau netvarkinga arba nešvari, bet taip tikrai nėra. Bet aš stengiuosi į jas nekreipti dėmesio, juk visokių žmonių pasaulyje būna, be jų pasaulis nebūtų įdomus.
Aš gyvenu su mama, brolis dirba bei gyvena Airijoje. Mano mama yra gan griežta, visada jei ko nepadarau ar užmirštu pradeda pykti ir pakelia balsą, mane tai varo iš proto. Bet ji pykdama nori tik gero, nesugebu skaityti jos minčių, bet suprantu, kad ji nori išauginti tvarkingą ir dorą vaiką, o tas vaikas, tai aš. Esu įsitikinusi, kad mamai buvo daug lengviau auklėti brolį, nei mane, nes jis ne toks kaprizingas kaip aš. Jis ramaus būdo, į viską žiūri ramiai, neskuba daryti staigių išvadų, visada nori tik gero ir niekam nelinki blogo. Jam dvidešimt treji metai. Žinoma nesistebiu, kodėl jis toks protingas, juk gyvenimas suteikia patirties ir įkrečia proto. Nesistebiu ir tuo, kodėl aš būtent dabar tokia kaprizinga ir irzli. Juk man paauglystė. Neturiu pastovios nuomonės, mintys šokinėja viena nuo kitos, laksto susimaišiusios galvoje. Visada pykstu dėl niekų, toks jau mano būdas, greičiausiai jį paveldėjau iš mamos. Man liūdna, kad taip yra, bet pagrindinis išsiliejimo taškas yra mano draugė, Rasa. Nežinau kodėl, kad ir kaip stengčiausi ant jos nepykti, bet man nepavyksta, visada turiu priekaištų dėl jos elgimosi. Aiškinu jai ką ir kaip daryti kaip mama:,,nedaryk to“, ,,nedaryk ano“, ,,eik normaliai“, ,,neišsidirbinėk“, ,,nedaryk gėdos“ ir t.t. Žinau, kad ji išsidirbinėdama tik nori pakelti nuotaiką ir pasilinksminti, pasijuokti, bet aš per daug kompleksuotas žmogus. Man visada rūpi kitų nuomonė, galvoju, kaip padaryti ką nors, kad neatrodyčiau kvailai ar dar kaip nors. Žinau, tai kvaila, bet jau tokia aš esu.
Mano tėtis miręs. Jis mirė nuo kepenų vėžio kai man buvo šešeri. Nedaug atsimenu apie jį. Jis dirbo Ispanijoje, kažką darė su smala ar nafta, net nežinau, gal ją rinko, nesupratau dar tada kas tai buvo, juk tada buvau dar visai maža, o dabar mama apie tai man nieko nenori pasakoti. Gal tėtis rinko naftą po laivo sudužimo vandenyno pakratėje, nežinau, bet manau, kad greičiausiai buvo taip. Po to kažkas nutiko jo stuburui, nes jis nebegalėjo sukioti kaklo į šonus, vakščiojo su kaklo įtvaru. Dėl šitos traumos, jis nebegalėjo gryžti. Jis negalėjo važiuoti mašina ar plaukti laivu, negalėjo skristi lėktuvu. Taigi, jau nuo ketverių metų jo nebemačiau. Tačiau, kai man sukako šešeri metai, pradėjau gauti laiškus nuo tėčio. Jie visada prasidėdavo ,,labas, princese“ ir tai man labai patiko, nes tada tokia ir pasijusdavau. Paskutiniame laiške tėtis mane ir mamą kvietė atvykti pas jį, bet priežastį, kodėl, sužinojau tik po šešerių metų ir visiškai ne iš mamos lūpų, o iš mano tetos kaimynės.
Kai su mama ten nuvykome, žinoma pirmiausiai laukėme lagaminų. Teko ilgokai laukti, todėl man buvo atsibodę, juk dar buvau vaikas, man reikėjo judėti, negalėjau nustygti vietoje, todėl pradėjau dairytis, stebėti žmones. Mačiau, kaip jie išeina ar įeina pro lauko pilkas duris ir vieną akimirką, kai jos atsidarė, pamačiau tėtį. Jis stovėjo su nemaža palyda, keliais ispanais ir jų mergaite. Aš tiesiog pradėjau šokinėti iš džiaugsmo ir tampiau mamą už striukės šaukdama, kad pamačiau tėtį ir kai mamai įkyrėjau, ji man leido bėgti pas jį ir aš tai akimirksniu padariau. Nulėkiau su plačia šypsena pas tėtį tiesiai į glėbį. Vieno momento nepamenu, kaip atėjo mama, nebe pamenu, ar ji apkabino tėtį ar tiesiog mestelėjo žodį ,,labas“. Tada aš norėjau pasisveikinti su ta mergaite, pasakiau ,,labas“, bet ji man neatsakė. Paklausiau tėčio, kodėl ji man nieko nesako ir jis man paaiškino, kad ji nesupranta lietuviškai. Kokia gi aš kvaila buvau...sveikinuosi su ispanų mergaite lietuviškai. Aš net maniau, kad ji tiesiog pasikėlusi ir su manimi nenori kalbėtis... Taigi, mano dešimt dienų Ispanijoje praėjo žaibišku greičiu. Buvome vandenyno pakrantėje, kur krantas buvo su be galo dideliais akmenimis, plaukėme valtele neilgai, dėl tėčio, bet aš to pasakiško vaizdo niekada nepamiršiu, nes tai buvo pirmas kartas kai plaukiau valtele ir paskutinis. Po visų dešimt dienų, grįžus namo, po dviejų dienų mus pasiekė žinia, kad jis mirė. Verkiau kiekvieną kartą prisiminus tai, mokykloje, namuose, mieste...žodžiu, man buvo sunku su tuo susitaikyti, bet su laiku viskas užmirštama, žinoma jei tik norima užmiršti.
Aš sugebu greitai užsidegti, susinervinti, bet greitai atvėstu, greitai suprantu ką aš darau ir ką ketinau daryti, ateinu į protą. Bet kol susivokiu, galiu pridaryti ar pasakyti visokių nesąmonių net nesuprasdama ką darau.sykį man taip buvo nutikę mokykloje, ant klasiokių kažką nemalonaus pasakiau ir net po kurio laiko, kai man Rasa pasakė ką aš pasakiau, taip ir neprisiminiau to. Man atrodė, sakiau ,,atstokit“, bet pasirodo ne... aš ant jų nusikeikiau... Šiaip aš nedidelė keiksmažodžių mėgėja, bet juk visko nutinka. Negalvokite, kad aš esu pikta, irzli ir nevaldoma. Šiaip aš esu geraširdė, visada jei kam nors reikia pagalbos, padedu, net tiems, kurių aš nemėgstu, tik kartais per savo silpnus nervus pratrūkstu, nebesusivaldau. Bet visada didelis mano pyktis pereina į ašaras. Kai verkiu, galiu apmąstyti ką padariau ir ką man padarė, nes paprastai aš sutelkti minčių nesugebu.
Taigi, aš esu gera, greitai užsideganti ir atvėstanti, galbūt graži mergina, kurią apkalba, kuri neteko tėčio, gyvena su tikrai rūpestinga mama ir ilgisi toli gyvenančio brolio.

2021m. Vasario 9d. 15:39

Sahja / Nusipirk Mane 0 Rinka  2022 m. rugpjūčio 11 d.  Sahja / Ar Galiu Pasidžiaugti Tavim?  2022 m. liepos 7 d.  Sahja / Ate ant Visada Маріуполь  2022 m. birželio 13 d.