Plakimas

monssse

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2016m. Kovo 18d. 23:47

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Keistas dalykas tas širdies plakimas. Savaiminis impulso generavimas ir jo sklidimas širdies sienomis.
Širdies susitraukimas.
Širdis išstumia tiek kraujo,
kad mūsų kūnas būtų pilnai aprūpintas,
kad deguonis pasiektų kiekvieną mūsų kūno ląstelę,
kad sukurtų energiją mūsų apdujusioms smegenims, kurioms kartais atrodo geriau pritrūktų šito gyvybės šaltinio, kurios geriau apkvaistų nuo metabolitų pertekliaus ir neuronais impulsai nesugebėtų lakstyti painiais mąstymo centrais, ir mūsų mintys padarytų pauzę.
Pauzė. Lyg nebylaus ekrano juodas fonas.
Bet smegenys jaučia šitą grėsmę ir, nespėjus mums net susivokti, jog trūksta oro, iš kvėpavimo centro iškeliavęs impulsas jau sužadina nervų galūnėles ant raumeninių skaidulų.
Įkvėpimas.
Darnus raumenų susitraukimas, diafragmos nusileidimas ir jauti,
kaip oras plūsta į tavo vidų,
kaip keliauja kiekvienu bronchu ir be kliūčių skverbiasi gilyn, kaskart suteikdamas gyvybės skonį,
kaip alveolės paskęsta oro dujų mišiny ir kraujas pasiima tai, kas jam priklauso, ir atiduoda tai, kas jau nereikalinga.
Jis atsikrato šiukšlių.
Ir mes iškvepiam giliu atodūsiu, lyg atsisveikindami su tuo, kas mūsų gyvenime jau nereikalinga.
Žmogaus organizmas veikia nesuvokiama darna ir tikslumu. Tik pats žmogus toje darnoje gyventi nesugeba.
Mes keliame chaosą. Namie, darbe, gatvėje, turguje, kavinėje, kalnuose, miške, mieste, negyvenamoj saloj...
Ir savyje.
Mes negalime gyventi darnoje – ji mums nejauki. Mes nenorime būti didelio mechanizmo tobulai veikiančia dalim – MES norim būti MECHANIZMAS. Mes kuriame - mes naikiname, mes pykstame – mes mylime, mes matome ir esame akli. Viskas vienu metu. Viskas vienoj vietoj. Mes bijome nespėti.
Aš bijau nespėti!
Rytas, vakaras, diena, naktis, savaitė, mėnuo, metai.
Ar aš moku gyventi?
Jei ryte pabudus, laukiu, kada galėsiu grįžt į lovą?
Jei pasibaigus sekmadieniui, laukiu, kada ateis šeštadienis?
Jei negaliu vakare išvardinti, kas gera šiandien man įvyko?
Jei sugebu atleist visiems, o save kaltinu kiekvieną rytą?
Ar aš gyvenu?
O gal bergždžiai mano plaučiai ventiliuojas? Gal be reikalo plaka širdis? Kokiu tikslu ji susitraukinėja, jei aš nekreipiu dėmesio į jos dūžius?
Dūžis.
Dūžta.
Viskas dūžta į šipulius.
Tik mes puikiai išmokę susirinkti šukes ir vėl viską lipdyti iš naujo. TOM PAČIOM šukėm – TĄ PATĮ paveikslą.
Nes ne gana viską perlipdyti 100 kartų...
Nes nenaivu manyti – „šįkart pavyks“...
Nes neskaudu, kai viskas vėl sugriūva...
Nes smagu kaskart iš žaizdos krapštyti šukes ir stebėti, kaip rankomis vėl srūva kraujas, toks tirštas, juodas, be gyvybės.
Ir trauki šukę,
kaskart giliau įkvėpdamas,
kaskart kraujas šviesesnis,
kaskart naujai filtruojama gyvybė.
Ši nesibaigianti kančia mus žudo ir įkvepia gyvybės.

2016m. Kovo 18d. 23:47

monssse / Akla  2014 m. vasario 16 d.  monssse / Mirčiai paklusti  2011 m. liepos 24 d.  monssse / Atleisk...  2010 m. birželio 23 d.